Lyninis keltas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Automatinis monetomis apmokamas lyninis keltas Bømlo saloje (Norvegija)

Lyninis keltas (angl. cable ferry, chain ferry) – keltas, kurio veikimas susijęs su lynu. Jie varomi vienaip ar kitaip naudojant įtemptą lyną. Sroviniai keltai naudoja pačios upės energiją.

Ankstyvieji lyniniai keltai paprastai naudodavo virves arba plienines grandines. XIX a. pabaigoje daugelyje šalių virves ir grandines pakeitė tvirtesni ir patvaresni vieliniai lynai.

Tipai[taisyti | redaguoti kodą]

Paprastas lyninis keltas Gee’s Bend vietovėje (Alabama, JAV; 1939 m.)

Yra keli lyninių keltų tipai:

  • prilaikomieji lyniniai keltai – skersai upės ištemptas lynas nukreipia keltą reikiama kryptimi, o varomas keltas pasispiriant kartimis, irklais ar variklio.
  • vyniojamieji lyniniai keltai – skersai upės ar kanalo ištemptas lynas yra atrama ir nukreipiklis, keltas juda vyniodamas lyną ant būgno ir taip prisitraukdamas prie prieplaukos kitame krante. Pagal būgno sukimo būdą šie keltai būna:
  • sroviniai keltai – keltą varo upės srovė. Įrengiami tik upėse su stipria srove. Pagal lyno padėtį šie keltai yra dvejopi:
    • lynas ištemptas skersai upės, naudojamas kaip atrama (neleidžia srovei nunešti kelto pasroviui) ir nukreipiklis (nukreipia keltą link prieplaukos),
    • lynas ištemptas išilgai upės, naudojamas kaip atrama.

Vyniojamųjų keltų lynai paprastai gali būti atpalaiduoti, kad esant reikalui panirtų ir virš jų galėtų praplaukti kiti upės laivai. Keltai, kurie perveža ir keleivius, ir automobilius, automobilių denį paprastai turi centre, o keleivių zonos yra abiejose pusėse (kad kelte masė būtų paskirstyta simetriškai). Po keleivių zonomis paprastai būna tuneliai lynams ir varikliai. Tokie keltai vairuoti negali, jie juda tik išilgai lyno, todėl abi kelto pusės yra simetriškos, abiejose pusėse yra rampos.

Lyniniai keltai dažniausiai naudojami upėse ir kanaluose:

  • kur yra mažai išilgai plaukiojančio vandens transporto, kuris gali įsipainioti į lynus ar juos nutraukti;
  • kur vanduo pernelyg seklus, kad galėtų veikti kitokie keltai,
  • kur upės srovė pernelyg stipri ir nuneštų nepritvirtintą keltą pasroviui.

Pasiekdami krantą lyniniai keltai paprastai atsiduria prie prieplaukos. Šie keltai paprastai yra saugesni, negu laisvai plaukiantys keltai.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Hemptono keltas Aukštutiniame Eivone (Anglija)

Lyniniai keltai naudojami, manoma, nuo laikų, kai dar nebuvo rašytinės istorijos. Pavyzdžiui, lyninis Hemptono keltas Eivono upėje (Anglija), pirmą kartą paminėtas XIII a.

Lyninius keltus anksčiau plačiai naudojo Sakramento deltoje (Kalifornija, JAV). Lyniniai keltai buvo svarbi automobilių gabenimo priemonė Naujajame Pietų Velse (Australija). Hobarte (Tasmanija, Australija) šimtą metų iki 1934 m. vienintelis reguliarus būdas persikelti per Dervento upę (angl. Derwent River) buvo Risdon Punt lyninis keltas.

Pačioje XX a. pradžioje kanadiečio inžinieriaus Viljamo Pito (William Pitt) suprojektuotas keltas buvo įrengtas Kenebekazio upėje (angl. Kennebecasis River) ties Sent Džonu (Saint John) Naujajame Bransvike (Kanada).[1] Dabar Sent Džono upėje pietiniame Naujajame Bransvike yra aštuoni lyniniai keltai.

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje likę vos keli sezoniniai upių keltai. Nemune dirbanti „Vilkynė“ įveikia upę kaip prilaikomasis lyninis keltas. Keltui prisišvartavus, lynas nusileidžia ant dugno, kad netrukdytų praplaukti laivams. Patį keltą stumia nedidelis vilkikas. Panašus, tik bemotoris keltas yra iki šiol veikiantis Čiobiškio (Padalių) keltas Neryje[2].


Commons-logo.svg Vikiteka: Lyninis keltas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "Saint John, New Brunswick First." Nuoroda tikrinta November 20, 2006.
  2. http://archyvas.vz.lt/news.php?strid=1002&id=1537893 Padalių keltas