Letargija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Sommeil.jpg

Letargija, letargo miegas (gr. Lethargia – gilus miegas, užmarštis) – tariamoji mirtis, liguistas miegas, iš kurio neįmanoma pažadinti. Jo metu labai susilpnėja visos organizmo gyvybinės funkcijos, sulėtėja medžiagų apykaita, sumažėja arba visai dingsta reakcija į aplinkos dirgiklius. Tai būsena, kai žmogaus gyvybinės funkcijos yra sustojusios, bet smegenys veikia, lyg jis miegotų. Letargo būsena gali tęstis nuo kelių valandų iki dešimčių metų. Miegančiojo organizme senėjimo procesas labai sulėtėjęs ir net 20 metų kūnas nesikeičia. Tačiau nubudus, jau po 2-3 metų biologinis amžius sugrįžta ir žmogus per trumpą laiką tampa senu. Letargija pasitaiko retai.

Priežastys ir simptomai[taisyti | redaguoti kodą]

Liguistas mieguistumas gali būti nuolatinis ir priepuolinis. Nuolatinis mieguistumas gali apimti sergant įvairiomis smegenų ligomis, išsekimo neurozėmis, turint tripanosomų – parazitinių pirmuonių. Priepuolinis liguistumas pasitaiko narkolepsijos metu, po migrenos, epilepsijos priepuolių, dėl vegetacinės nervų sistemos kraujagyslių sutrikimų, funkcinių nervų sistemos sutrikimų atvejais ir dėl kai kurių kitų ligų.

Letargija išsivysto palaipsniui. Kartais ji gali būti susijusi su psichine trauma, pervargimu, išsekimu po sunkaus fizinio ar protinio darbo, nereguliaria mityba, bet dažniausiai priežasčių nerandama. Kelias valandas ar dienas prieš tokį miegą dauguma ligonių skundžiasi galvos skausmais, pykinimu, nemiga, padidėjusiu apetitu, troškuliu, tingumu.

Letarginė būsena gali būti įvairaus sunkumo. Lengvais atvejais žmogus nelabai kietai įmigęs, šiek tiek reaguoja į aplinkos dirgiklius, išlieka rijimo refleksas. Tada jį galima maitinti, pagirdyti. Kraujospūdis kiek sumažėjęs, raumenys atsipalaidavę. Pabudęs kartais gali prisiminti kai kuriuos įvykius. Sunkiais atvejais ligonis labai kietai įminga, nereaguoja net į skausmingus dirgiklius. Kartais pasitaiko tariamoji mirtis – oda išblykšta, šalta, vyzdžiai nereaguoja į šviesą, sunku pastebėti pulsą ir kvėpavimą. Po tokio miego žmogus nieko neprisimena. Tačiau dažniausiai miego gilumas keičiasi ir jis gali kažką prisiminti.

Atbudimas[taisyti | redaguoti kodą]

Vienas ligonis 25 metus buvo kaip „gyvas lavonas“. Jis nejudėjo ir nekalbėjo nuo 35 metų amžiaus iki 60 – tada pamažu pradėjo keltis, kalbėti. Tik vėliau paaiškėjo, kad tai buvo ne letargija, o katatoninis stuporas (šizofreninio tipo sutrikimas). Indijoje yra aprašyta atsitikimų, kai indų jogai panašią į letargiją būseną sukeldavo tam tikrais autohipnozės (savitaigos) metodais.

Po letargijos priepuolio ligonis atsibunda labai nusilpęs, išblyškęs, sulysęs. Kaip ir užmigdamas, atbunda dažniausiai laipsniškai. Normalizuojasi kraujospūdis, atsistato normalus raumenų tonusas. Ligonis jaučiasi apsunkęs, pavargęs, vangus, skundžiasi galvos skausmais, bloga savijauta, kartais gali nieko neprisiminti.

Faktai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Ilgiausio letargo miego atvejis užregistruotas Gineso rekordų knygoje. 1954 m. Mogiliovo kaimo gyventoja Nadežda Lebedina po ginčo su vyru užmigo ir atsibudo tik 1974 m. Gydytojai nustatė, kad ji visiškai sveika.
  • 1976 m. vieno Serbijos miestelio lavoninėje sargą ištiko širdies smūgis, kai vienas numirėlis staiga atsisėdo ir paprašė užrūkyti.
  • Praėjusio šimtmečio pab. Anglijoje buvo sukurtas aparatas, sugebantis fiksuoti silpniausius širdies elektrinius impulsus. Per pirmąjį bandymą lavoninėje tarp mirusiųjų buvo aptikta dar gyva mergina.
  • 1880 m. Hamburge buvo siūloma į karstą dėti veido srityje tvirtinamą vamzdelį, kad atsigavęs žmogus galėtų kvėpuoti. Prie rankų ir kojų buvo rišamos virvelės, sujungtos su varpeliu. „Numirėliui“ pasijudinus, signalą turėjo išgirsti kapinių sargas ir nedelsiant atkasti kapą. Mūsų laikais į karstus tam tikslui kartais deda mobiliuosius telefonus.
  • Italų poetas Frančeskas Petrarka, gyvenęs XIV a., būdamas 40-ies sunkiai susirgo. Kartą jis neteko sąmonės, jį palaikė mirusiu ir ruošėsi palaidoti. Petrarka nubudo, kai jo karstas stovėjo ant laidojimo duobės krašto ir dar pragyveno 30 metų.
  • Nikolajus Gogolis po mylimos moters mirties susirgo ir jau nebeatsigavo. Jį palaidojo vienuolyno kapinėse. Kai 1931 m. nusprendė kapines panaikinti ir ekshumavo N. Gogolio kūną, šis gulėjo ant šono, o karsto vidaus apmušalai buvo sudraskyti.
  • Literatūroje yra aprašyta ypač retų atvejų, kai miegas trukęs daug metų (18, 20, net 57). Pvz., Prancūzijoje buvo atvejis, kai 4 metų mergaitė išsigandusi apalpo ir užmigo 18-ai metų. Miegant jos psichika nesivystė – pabudusi ji paprašė lėlės.
  • Anksčiau, kai medicina buvo dar labai atsilikusi, pasitaikydavo, kad tariamosios mirties metu ligonis būdavo palaidojamas.
Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.