Kaupas (vadas)
| Kaupas | |
|---|---|
| |
| Paminklas Kaupui prie Krimuldos bažnyčios | |
| Gimė | XII a. Livonija |
| Mirė | 1217 m. rugsėjo 22 d. Viljandis, Livonija |
| Tautybė | lyvis |
| Vaikai | Bertoldas |
| Veikla | 2–asis Turaidos valdovas |
Kaupas, arba Kaupas Turaidietis (lyv. Kaupo, latv. Kaupo, vid. vok. a. Kōpe, ?–1217 m. rugsėjo 22 d. Viljandis, Livonija (dab. Estija) – lyvių vadas, Turaidos valdovas.[1] Prieš Kaupą Turaidą valdė Anas (lyv. Anno), po Kaupo – Vesikis (Vesike, latv. Vesiķis).
Įprasta manyti, kad jis tarp savo tautiečių pirmasis priėmė krikščionybę. Kaupui priklausė valdos dešiniajame Gaujos krante ir Turaidos pilis. Baltvokiečių didikų Lyvenų (vok. Lieven) ir Koskulių (vok. Koskull) giminės jį laiko savo protėviu pagal moteriškąją liniją.[2]
Mūsų dienomis Kaupo asmenybė vertinama prieštaringai. Vieni jį laiko savo gimtinės ir tautos išdaviku, kiti – realistišku politiku, supratusiu, jog ne lyvių jėgoms kovoti su įsibrovėlių vokiečių jėgų persvara.[3][4]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apytiksliai 1191 m. Kaupas atsivertė į krikščionybę, o XIII a. pradžioje jau tvirtai stojo į užkariautojų vokiečių feodalų pusę. 1203 m. išvyko į Vokietiją, paskui į Romą, kur jį priėmė popiežius Inocentas III. Atsivertusio pagonio apsilankymas pontifikui padarė gerą įspūdį – jis padovanojo Kaupui Bibliją bei suteikė jam didiko, pravarde Live, statusą. 1204 m. rugsėjį Kaupas grįžo į Livoniją.
Gali būti, kad tarp Dabrelio ir Kaupo buvo kilęs politinis susipriešinimas („varžymasis“), katras iš jųdviejų skatins krikščionybės idėjas. 1206 m. Turaidos lyviai su Dauguvos lyviais, vadovaujami Ako, užgrobė Salaspilį.[5] Tada Akas surengė žygius į Satezelės ir Turaidos žemes. Viena kariuomenės dalis patraukė į Turaidos pilį, kita kariuomenės dalis nuvyko į Dabrelio Satezelės pilį ir ją apgulė, bet nesėkmingai. Turaidos pilis buvo išplėšta ir padegta.[6] 1206 m. vokiečiai surengė atsakomąjį žygį į Turaidą, ir Kaupas žemes atgavo.
Vėliau Kaupas dalyvavo kruvinuose karo žygiuose prieš estus. 1210 m. jis su palyda atvyko padėti išvaduoti Rygą iš kuršių apsupties. Tais pačiais metais Kaupas dalyvavo kautynėse prie Cėsių pilies ir Imeros mūšyje, kuriame žuvo jo sūnus Bertoldas. Ir vėliau Kaupas vis dalyvaudavo karo žygiuose prieš estus, tai kėlė pavojų jo turtui. Tiksliai žinoma, kad Kaupas buvo įsitraukęs į 1211 m. žygį prieš estų Sontaganos žemę ir į tris žygius prieš Sakalos kraštą, taip pat į 1217 m. karus su Sakala.
1212 m., Autinės sukilimo metu, Kaupas atsisakė prisijungti prie sukilėlių ir pasiūlė nesutarimus spręsti derybomis. Satezelės pilyje Kaupas dalyvavo vyskupo Alberto atsiųstoje taikos delegacijoje derėtis su sukilėliais. Per derybas Kaupas gynė latvius ir lyvius, tačiau derybos žlugo ir sukilimas buvo numalšintas jėga.
1217 m. rugsėjo 21 d. Viljandžio mūšyje Kaupas buvo mirtinai sužeistas. Kaupas savo turtą perleido Livonijos katalikų bažnyčiai.[2]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Henriko Latvio kronikos
- ↑ 2,0 2,1 Marek Tamm; Linda Kaljundi; Carsten Selch Jensen (2011-11-01). Crusading and Chronicle Writing on the Medieval Baltic Frontier: A Companion to the Chronicle of Henry of Livonia. Ashgate Publishing, Ltd. pp. 215–. ISBN 978-0-7546-6627-1. Nuoroda tikrinta 2022-07-11.
- ↑ Jürgen von Ungern-Sternberg (2004). Der Livenfürst Caupo (skyrius). KOLLABORATION VON DER ANTIKE BIS ZUM 21. JAHRHUNDERT. EIN DISKUSSIONSBEITRAG. STUDIA HUMANIORA TARTUENSIA vol. 5.B.2 Archyvuota kopija 2012-01-31 iš Wayback Machine projekto., Nuoroda tikrinta 2022-07-10
- ↑ Zemītis, G. Kaupo – nodevējs vai laikmeta pretrunu upuris? Pārrunu kārtībā. Latvijas Zinātņu Akadēmijas Vēstis 1995, 11/12, 27–33.
- ↑ Henriko Latvio kronika X: 6, 8
- ↑ Henriko Latvio kronika X: 10