Jurgis Vladislovas Giedraitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jurgis Vladislovas Giedraitis
lenk. Jerzy Władysław Giedroyc
Jerzy Giedroyc 1997.jpg
Giedraičiai (giminė)
(Giedraičių herbas)
(Giedraičių herbas)
Gimė: 1906 m. liepos 27 d.
Minskas
Mirė: 2000 m. rugsėjo 14 d. (94 metai)
Mezons-Lafite
Alma mater: 1929 m. Varšuvos universitetas
Commons-logo.svg Vikiteka: Jurgis Vladislovas GiedraitisVikiteka

Jurgis Vladislovas Giedraitis (lenk. Jerzy Władysław Giedroyc, 1906 m. liepos 27 d. Minskas – 2000 m. rugsėjo 14 d. Mezons-Lafite, pranc. Maisons-Laffitte, Paryžiaus priemiestis) – Lenkijos politikas, publicistas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Kilęs iš Lietuvos kunigaikščių Giedraičių giminės. 1929 m. Varšuvos universitete baigė teisę, studijavo istoriją.

Iki 1939 m. dirbo Lenkijos valdžios įstaigose, 19311937 m. leido ir redagavo laikraštį „Bunt Młodych“, 19371939 m. žurnalą „Polityka“. 19411944 m. tarnavo lenkų Karpatų brigados artilerijoje Rytuose ir Italijoje. Karinės propagandos biuro vadovas V. Anderso 2 korpuse. Nuo 1945 m. gegužės mėn. dirbo Lenkijos vyriausybės Londone informacijos ministerijoje.

1946 m. Romoje įsteigė leidybos ir tyrinėjimų centrą – Literatūros institutą (Instytut Literacki); nuo 1947 m. čia ėmė leisti mėnraštį „Kultura“. 1947 m. Literatūros institutas ir „Kulturos“ redakcija perkelti į Paryžių. Jo iniciatyva mėnraštyje suformuota vadinamoji kultūros politinė linija: stiprus, bet ne nacionalistinis Lenkijos valstybingumas ir harmoningi santykiai su kaimynais. Tai darė poveikį visam Vidurio Rytų Europos regionui. Šią nuostatą propaguoja ir nuo 1962 m. jo iniciatyva leidžiamas žurnalas „Zeszyty Historyczne“, buvo jo nominalusis redaktorius. Daug dėmesio skyrė Lietuvai, daugiatautei Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei bei jos paveldui – darniems religiniams santykiams, taikiam tautų sambūviui. Rūpinosi buvusios LDK tautų dabartinėmis problemomis, draugiškais Lietuvos ir Lenkijos, lietuvių ir lenkų santykiais. Aktyviai rėmė Lietuvos kovą dėl nepriklausomybės. Jo ir Č. Milošo vadovaujamas Lenkų nepriklausomos literatūros ir mokslo pagalbos fondas, įkurtas 1982 m., teikia stipendijas Lietuvos istorikams, menininkams dirbti ir stažuoti Paryžiaus mokslo ir kultūros įstaigose. Parašė autobiografiją (1994 m.).[1]

Įvertinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • A. S. Kowalczyk. Giedroyći, Kultura, Warszawa, 1999;
  • Jerzy Giedroyc, Czesław Miłosz, Listy 1952–1963, t. 10, Czytelnik, 2008, ISBN 978-83-07-03130-9.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Rimantas Miknys. Jurgis Vladislovas Giedraitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 642 psl.