Juozas Galvydis
| Juozas Galvydis | |
|---|---|
| Gimė | 1896 m. lapkričio 16 d. Davainiai, Užpalių valsčius |
| Mirė | 1982 m. sausio 3 d. (85 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Panemunės kapinėse |
| Sutuoktinis (-ė) | Marija Vyšniauskaitė |
| Vaikai | Algimantas, Leonas, Vilius |
| Veikla | karininkas, istorikas, pedagogas, bibliotekininkas, vertėjas |
| Alma mater | 1931 m. Vytauto Didžiojo universitetas |
Juozas Galvydis (1896 m. lapkričio 16 d. Davainiuose, Užpalių valsčius – 1982 m. sausio 3 d. Vilniuje) – Lietuvos karininkas, istorikas, pedagogas, bibliotekininkas, vertėjas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1915–1918 m. tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje, 1917 m. podporučikas. 1919–1923 m. Lietuvos kariuomenės savanoris, dalyvavo kovose su Lenkijos kariuomenės daliniais, 1923 m. kapitonas. Dėl kairiųjų pažiūrų iš kariuomenės atleistas.[1]
1922–1926 m. studijavo filologiją Lietuvos universitete. 1931 m. baigė istoriją Vytauto Didžiojo universitetą. 1928–1930 m. vadovavo Povilo Višinskio liaudies universitetui. 1930–1944 m. dirbo mokytoju Kauno mokyklose, banke. 1928–1933 m. faktinis žurnalo „Kultūra“ redaktorius.
1944–1948 m. Kauno universiteto, 1949–1981 m. Vilniaus universiteto dėstytojas, nuo 1946 m. docentas. 1946–1948 m. SSRS ir LSSR istorijos, 1961–1973 m. Visuotinės istorijos katedros vedėjas. 1950–1956 m. dėstė ir Vilniaus pedagoginiame institute. 1945–1976 m. dirbo LSSR mokslų akademijos bibliotekoje. 1970–1976 m. žurnalo „Knygotyra“ redakcinės kolegijos narys. Redagavo filosofijos veikalų ir istorijos vadovėlių aukštosioms mokykloms vertimus.[2]
Palaidotas Panemunės kapinėse.
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Žmogaus ir pirmykštės visuomenės kilmė bei raida. – Vilnius: Mintis, 1972. – 342 p. (LSSR valstybinė premija, 1974 m.)
- Mokslinės minties raida sprendžiant žmogaus ir visuomenės kilmės problemas, 1973.
- Kodėl ir kaip žmonės pradėjo tikėti. – Vilnius: Mintis, 1978. – 221 p.
- Senųjų tikėjimų formos ir kultai. – Vilnius: Mintis, 1980. – 69 p.
Išvertė rusų ir ukrainiečių rašytojų kūrinių: V. Šiškovo „Rūsčioji upė“ (1954 m.), I. Franko „Borislavo apsakymus“ (1954 m.), M. Stelmacho „Žmogaus kraujas ne vanduo“ (1959 m.), M. Šolochovo „Dono apsakymus“ (1958 m.), romanus „Pakelta velėna“ (1961 m.), „Jie kovėsi už tėvynę“ (1975 m.), I. Gončiarovo, K. Fedino, V. Fomenkos, V. Tendriakovo, M. Gorkio, O. Gončiaro, S. Zalygino ir kt. rašytojų prozos.
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1961 m. LTSR nusipelnęs mokytojas
- 1974 m. LSSR valstybinė premija
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Algis Povilas Kasperavičius. Juozas Galvydis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 376 psl.
- ↑ Juozas Galvydis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 569