Jonas Karosas (1912)
| Jonas Karosas (1912) | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1912 m. kovo 20 d. Vilnius |
| Mirė | 1975 m. balandžio 3 d. (63 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Saulės kapinėse |
| Sutuoktinis (-ė) | Sabina Karosienė (Bieliukienė) |
| Veikla | žurnalistas, redaktorius |
| Partija | 1930 m. VBKP / SSKP |
| Alma mater | 1949 m. Vilniaus universitetas |
Jonas Karosas (1912 m. kovo 20 d. Vilniuje – 1975 m. balandžio 3 d. ten pat) – sovietinis partinis veikėjas, žurnalistas, redaktorius.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1931–1932 m. studijavo Vilniaus universitete (VU). Redagavo pogrindinius komunistinius žurnalus „Barikada“ (1932–1937 m.), „Bedievis“ (1934 m.), laikraštį „Valstiečių balsas“ (1933–1934 m. ir 1935–1938 m.). 1931 m. išrinktas Lietuvos komunistų biuro prie Vakarų Baltarusijos komunistų partijos CK sekretoriumi. 1932 m. ir 1934–1935 m. kalintas. Leido ir redagavo legalius vienkartinius Vilniaus lietuvių literatūros ir dailės leidinius: 1937 m. – „Varpos“, „Varsnos“, „Vingis“, 1938 m. – „Sėja“, 1939 m. – „Versmė“, juose paskelbė literatūros kritikos straipsnių. 1940–1941 m. laikraščių „Prawda Wileńska“, „Vilniaus balsas“ redaktorius. 1942–1944 m. tarnavo 16-ojoje lietuviškojoje šaulių divizijoje.
1944 m. dirbo LSSR valstybinėje leidykloje Maskvoje, vėliau „Prawda Wileńska“ redaktorius. 1944–1955 m. laikraščio „Tiesa“ redaktoriaus pavaduotojas. 1949 m. baigė VU. 1952–1960 m. VU Žurnalistikos katedros vedėjas, dėstė Partinės ir sovietinės spaudos teoriją ir praktiką.[1][2] 1955–1961 m. žurnalo „Komunistas“, 1961–1975 m. „Mokslas ir gyvenimas“ vyr. redaktorius. 1957–1975 m. LSSR žurnalistų sąjungos valdybos pirmininkas, SSRS žurnalistų sąjungos valdybos sekretorius.[3]
1958–1964 m. LKP CK narys. 1966–1975 m. LKP revizijos komisijos narys.[4]
Palaidotas Saulės kapinėse. Iki 1991 m. jo vardu Vilniuje buvo pavadinta gatvė (dab. Islandijos g.).
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Parašė atsiminimų apie lenkų okupacijos laikus ir savo dalyvavimą pogrindinėje revoliucinėje veikloje, kelionių apybraižų, literatūros kritikos knygų. Buvo vienas lietuvių marksistinės bei sovietinės literatūros kritikos pradininkų, propagavo realizmą ir liaudiškumą.[5][6]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 10 000 kilometrų aplink Europą, 1957 m.
- Kalba Vilniaus akmenys: iš 1926–1931 m. atsiminimų. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963. – 327 p., lenkų kalba – 1968 m.
- Audringi pavasariai, 1 t. / Jonas Karosas, Jonas Čekys. – Vilnius: Vaga, 1978.
- Audringi pavasariai, 2 t. – Vilnius: Vaga, 1979. – 374 p.
- Literatūra ir visoumenė: literatūros kritika ir apybraižos. – Vilnius: Vaga, 1982. – 236 p.
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1962 m. LTSR nusipelnęs kultūros veikėjas
- 1964 m. Vinco Mickevičiaus-Kapsuko premija
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ http://www.kf.vu.lt/lt/structure/view/?id=542
- ↑ http://www.kaunozurnalistai.lt/18952/ Archyvuota kopija 2022-12-05 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Bronius Raguotis. Jonas Karosas (1912). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 481 psl.
- ↑ Bronius Raguotis. Jonas Karosas (1912). Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 224
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 209 psl.
- ↑ http://www.lle.lt/FMPro?-db=lle2004.fp5&-format=detail.htm&-lay=straipsnis&-op=eq&ID=1034&-find=[neveikianti nuoroda]