I Internacionalas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
FRE-AIT.svg

Pirmasis Internacionalas – pirmoji tarptautinė darbininkų organizacijų sąjunga, gyvavusi 18641876 m.

Susikūrė 1864 rugsėjo 28 d. Londone, Sent Martins hole, mitingo, kuriame Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos ir kitų šalių darbininkai protestavo prieš 1863 m. sukilimo numalšinimą Lietuvoje ir Lenkijoje, metu. Susirinkime buvo išrinkta Generalinė taryba, kuri 1864 lapkričio 1 d. patvirtino steigiamąjį manifestą ir Tarptautinės darbininkų draugijos – Internacionalo įstatus. Manifeste, kurio projektą rengė K. Marksas, paskelbtas svarbiausias Internacionalo tikslas – panaikinti kapitalizmą ir įvesti darbininkų valdžią. Buvo pradėtos kurti Internacionalo sekcijos atskirose valstybėse ir draugijos. Ryšius tarp sekcijų palaikė sekretoriai korespondentai.

1865 Londone buvo įkurta Lenkijos sekcija, kuriai 18651866 m. vadovavo K. Bobčinskis, 19661871 m. A. Žabickis, 18711876 m. V. Vrublevskis, nuo 1872 buvęs ir Internacionalo teismo pirmininku.

I kongrese, vykusiame 1866 m. rugsėjo 3 – 8 d. Ženevoje dalyvavo 60 delegatų, atstovavusių 25 sekcijoms ir 11 draugijų iš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Šveicarijos. Jame priimti reikalavimai įteisinti įstatymu 8 valandų darbo dieną, moterų ir vaikų darbo apsaugą, darbininkų organizacijos paragintos derinti ekonominę ir politinę kovą.

II kongrese Lozanoje 1867 m. rugsėjo 2 – 8 d. dalyvavo 64 delegatai, prisidėjo Belgijos ir Italijos atstovai. Priimta rezoliucija dėl politinių laisvių.

III kongresas 1868 m. rugsėjo 6 – 13 d. vyko Briuselyje, dalyvaujant apie 100 delegatų (prisidėjo Ispanijos darbininkai). Priimtas nutarimas dėl geležinkelių, kasyklų, ariamos žemės suvisuomeninimo. Darbininkai buvo pakviesti kurti politines partijas.

IV kongrese, 1869 m. rugsėjo 6 – 11 d. vykusiame Bazelyje dalyvavo ir JAV atstovai. Pasireiškė pirmieji rimti prieštaravimai požiūriuose į nuosavybę, darbininkų organizacijas, kooperaciją. 1871 Londone vykusioje Internacionalo konferencijoje pabrėžta būtinybė darbininkams turėti savo politines partijas.

1872 m. rugsėjo 2 – 7 d. V kongrese Hagoje dalyvavo jau 67 delegatai iš 15 šalių. Tačiau išryškėjo nesutarimai tarp M. Bakunino bei Dž Gijomo (jie pašalinti iš Generalinės tarybos) ir marksistų. Internacionalo būstinė iš Londono buvo perkelta į Niujorką. Po Paryžiaus komunos pralaimėjimo iš Internacionalo veiklos ėmė trauktis ginkluotos darbininkų kovos už savo teises priešininkai.

1876 m. Filadelfijos konferencija nutarė paleisti Internacionalą. Svarbiausia Internacionalo reikšmė – pradėtas tarptautinis darbininkų organizacijų veiklos koordinavimas, paskatintas darbininkų politinių partijų kūrimasis ir politinių kovos metodų taikymas.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]