Homeopatija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Homeopatija (gr. όμοιος 'panašus' + πάθος 'skausmas, liga') – alternatyviosios medicinos naudojamas gydymo metodas.

Gydoma specialiu būdu paruošiamais preparatais – medžiagos, kurios sveikam žmogui sukelia panašius simptomus į gydomą ligą, atskiedžiamos taip, kad jų pagamintame preparate praktiškai arba visiškai nelieka. Manoma, jog kuo mažiau pirminės medžiagos lieka preparate, tuo jis tampa efektyvesnis. Tikima, jog skiedžiant mažiau kartų, preparatas gydo kūno organus, skiedžiant daugiau kartų, preparatas gali gydyti ir psichines ligas. Gydymo principas grindžiamas senoviniu similia similibus curantur (lot. „panašus gydo panašų“) principu. Homeopatijos šalininkai mano, kad ypatingu metodu skiedžiamos medžiagos poveikis ne silpnėja, bet stiprėja. Homeopatinių vaistų poveikis paprastai aiškinamas tuo, kad vanduo nežinomu būdu „atsimena“ pirminę medžiagą, kuri buvo skiedžiama.

Šiuolaikinius mokslinius reikalavimus atitinkantys tyrimai rodo, kad homeopatinis gydymas turi ne didesnį, negu placebo efektas medicininį poveikį. Pagrindinių homeopatijos principų (potencijavimas, panašumas, gyvybinė jėga) neįmanoma patikrinti (pseudomokslas).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Homeopatijos pradininkas buvo Samuelis Hanemanas (17551843) – žymus savo amžiaus gydytojas ir vertėjas. Atlikdamas bandymus su chininu, kuris buvo naudojamas maliarijos gydymui, jis pastebėjo, kad didesni šios medžiagos kiekiai sukelia simptomus, panašius į maliariją. Hanemanas sukūrė teoriją, kad kiekvieną ligą galima išgydyti medžiagomis, kurių didesnės dozės sukelia panašius į tos ligos simptomus. Atlikdamas tyrimus ir bandymus Hanemanas pastebėjo, kad kartais reikia visai mažos tokių medžiagų dozės, ir stimulą gavęs organizmas toliau gyja savaime. Taip jis priėjo išvadą, kad kuo mažesnė dozė, tuo didesnis efektas. Tiesa, šie tyrimai ir bandymai buvo vykdomi tuo metu priimtinais principais, t. y. vaistų bandiniai duodami žmonėms ir stebima, kokius simptomus po to šie jaučia, nevertinant kitų veiksnių.

Pirmą kartą ši teorija buvo publikuota 1796 metais. Hanemanas tvirtino, kad homeopatijos efektyvumas priklauso nuo paciento individualių savybių, todėl gilindavosi ne tik į ligos istoriją, bet ir kūno tipą, charakterį, fizinius bei emocinius pokyčius. Anot Hanemano, chroniškos ligos yra dėl užgniaužto troškimo, užslėpto blogo jausmo ar blogio dvasios.

Homeopatija dar Hanemanui gyvam esant tapo labai populiari ir paplito visoje Europoje, JAV, Azijos šalyse. Tai buvo susiję su tuo, kad tuometinė medicina daugeliu atvejų neturėjo jokių priemonių kovoti su daugeliu šiais laikais išgydomų ligų bei taikė abejotinas ir menko poveikio priemones – kraujo nuleidimą, vėmimo, viduriavimo skatinimą.

XIX a. pabaigos – XX a. pr. medicinos pasiekimai praktiškai išstūmė homeopatinius vaistus. Jie vėl išpopuliarėjo XX a. antrojoje pusėje kartu su sveiko gyvenimo būdo, new age ir kitais judėjimais bei susidomėjimo netradicine medicina banga.

Principai[taisyti | redaguoti kodą]

Homeopatija gydymui naudoja labai atskiestas medžiagas, kurios būdamos neskiestos sveikam žmogui sukeltų panašius į gydomą ligą simptomus. Pvz., jei tam tikros medžiagos vartojimas sveikam žmogui sukelia pykinimą, šia medžiaga (labai atskiedus) galima gydyti sergančius žmones, kuriems būdingi pykinimo ligos simptomai. Tai grindžiama senoviniu similia similibus curantur (lot. „panašus gydo panašų“) principu. Kuo medžiagos dozė bus mažesnė, t. y. kuo labiau medžiaga bus atskiesta, tuo ji bus efektyvesnė, sukeldama natūralias apsaugines organizmo reakcijas kovai su liga.

Maždaug 60 % homeopatinių preparatų yra augalinės kilmės, kiti daromi iš gyvūnų išskiriamų sekretų, nuodų (gyvačių nuodai) ir kt., mineralinės kilmės medžiagų (kalcio mineralai, grafitas, jodas, kvarcas ir kt.). Kitaip tariant, vienokių ar kitokių homeopatinių preparatų gamybai tinka beveik viskas, ką galima rasti gamtoje. Taip pat yra ir tam tikros gaminimo taisyklės: homeopatinius preparatus ruošti reikia tik gerai nusiteikus, kad bloga bioenergija nepersiduotų preparatui (šią taisyklę taiko ne visi homeopatai, ypač masinėje gamyboje).

Homeopatiniai preparatai gaminami pirminę medžiagą keliolika kartų skiedžiant distiliuotu vandeniu ar alkoholiu. Pvz., medžiaga atskiedžiama santykiu 1:100, po to imama tirpalo dalis ir vėl skiedžiama 1:100 santykiu. Po kiekvieno praskiedimo tirpalas tam tikru būdu suplakamas.

Praskiedimo laipsnis žymimas romėniškais skaitmenimis:

  • D arba X reiškia skiedimą 1:10, 3X – skiedimą 1:10³ (1:1000)
  • C reiškia skiedimą 1:100, 3C – skiedimą 1:100³ (1:1000000)

30X medžiagos atskiedimo laipsnis reiškia, kad pirminė veiklioji medžiaga buvo praskiesta 1:1030 santykiu (t. y. 1:1 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000)

Esant dideliam atskiedimo santykiui, pirminės medžiagos tirpale gali ir nelikti, tačiau pagal homeopatijos teoriją tai ir nėra būtina, nes vanduo „atsimena“ jame tirpintų medžiagų gydomąsias savybes ir jas sugeba perduoti net ir nebesant veikliosios medžiagos.

Homeopatinių preparatų šalutinis poveikis ar žala[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, jog homeopatiniai preparatai nedaro jokios žalos ir neturi jokių nepageidaujamų šalutinių efektų (nors kartais kai kurių preparatų informaciniuose lapeliuose būna išvardyti), kadangi juose be vandens nėra jokių veikliųjų medžiagų. Homeopatija gali būti žalinga, jei homeopatiniai preparatai vartojami vietoje efektyvių vaistų, kurių poveikis bei, šalutiniai efektai yra žinomi pagal klinikinius tyrimus. Kadangi homeopatai mano, jog kuo daugiau skiedimų, tuo preparatas efektyvesnis, ir daug kartų atskiestas preparatas pradeda veikti ir psichiką, žmogus naudojantis preparatą, kad gydyti fizines ligas, gali pastebėti pokyčius ir psichikoje (pvz. tapti ramesniu, atsipalaidavusiu, ar atvirkščiai piktesniu). Tačiau homeopatų manymu, homeopatiniai preparatai neturi jokių rimtų šalutinių poveikiu.

Oficialus homeopatijos pripažinimas[taisyti | redaguoti kodą]

XX a. pradžioje Amerikos Medikų Asociacija (American Medical Association, AMA) pradėjo aktyviai kovoti prieš šį gydymo metodą ir iki 1950 m. JAV beveik nebeliko homeopatijos mokyklų ir praktikantų. Vėliau jos populiarumas tai iškildavo, tai nuslūgdavo.

JAV homeopatiniai vaistai nebėra registruojami nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio, kai buvo panaikinta ir anksčiau registruotų vaistų registracija.

Jungtinėje Karalystėje 1997 Londono sveikatos apsaugos valdžios organų atstovai, nepakankant homeopatinio gydymo efektyvumo įrodymų, nutarė nutraukti homeopatinio gydymo finansavimą.

Nepaisant to, kad homeopatiniai preparatai nėra oficialiai pripažįstami kaip vaistai, jie yra plačiai reklamuojami kaip ligas galintys pagydyti vaistai. Kadangi homeopatiniai preparatai tiesioginio neigiamo poveikio neturi, nebent būtų vartojami atsisakant efektyvių įprastinių vaistų, vaistų reklamą prižiūrinčios institucijos kreipia į tokių preparatų reklamą nedidelį dėmesį.

1982 metais JAV Food and Drug Administration atliktas rinkos tyrimas parodė, kad kai kurie homeopatiniai vaistai pardavinėjami rimtoms ligoms gydyti. Pavyzdžiui, tarantulo tinktūra – nuo sklerozės, kobros nuodų ekstraktas – nuo vėžio.

Didžiausias JAV homeopatinių vaistų tiekėjas yra Biological Homeopathic Industries. Jų kataloguose buvo surašyta daugiau kaip 50 sunkių ligų, kurias jų siūlomi preparatai neva gali pagydyti, tarp jų – ir vėžys.

19931994 m. FDA išsiuntė įspėjamuosius laiškus didžiausiems homeopatinių vaistų gamintojams ir platintojams: Biological Homeopathic Industries buvo įspėti nustoti klaidinti vartotojus, kad jų vaistai kada nors yra buvę veiksmingi nuo kiaulytės, kosulio, chroniškų kvėpavimo takų ligų, herpeso ir visų virusinių ligų. Botanical Laboratories, Inc firma, platinusi „Natra - bio“ gaminius, buvo įspėta neklaidinti vartotojų savo teiginiais, kad jų homeopatiniai vaistai „BioAllers“ yra veiksmingi nuo šienligės, alergijos gyvūnų plaukams, dulkėms ir kt. FDA niekada nepripažino jokio homeopatinio preparato kaip saugaus ir efektyvaus bet kokiems medicininiams tikslams.

Homeopatijos veiksmingumo įrodymai[taisyti | redaguoti kodą]

Taip pat skaitykite: Vandens atmintis

Nors homeopatinių preparatų yra gaminama labai daug, tačiau didžiosios jų dalies poveikis niekada nėra tirtas. Šiais atvejais pasitikima tik bendraisiais homeopatijos teorijos principais. Kadangi homeopatiniai preparatai nėra registruojami kaip vaistai, jiems nėra taikoma ta pati procedūra, kaip ir vaistams, t. y., nėra privaloma tvarka tikrinamas jų poveikis bei šalutiniai efektai.

Yra publikuota nemažai darbų, kurie rodo homeopatijos efektyvumą[1]. Kita vertus, tokie tyrimai yra vertinami ir labai kritiškai, nurodant į netinkamas tyrimų metodikas[2]. Taip pat nurodomi tyrimai, pagal kuriuos homeopatinių preparatų poveikis nėra didesnis, nei placebo. Šiuo metu nėra nei vieno homeopatinio preparato, kurio efektyvumas gydant kurią nors ligą būtų įrodytas. Taip pat atskiri tyrimai dėl tam tikrų homeopatinių vaistų efektyvumo negali būti ekstrapoliuojami visiems homeopatiniams vaistams ir neturėtų būti laikomi homeopatijos teorijos patvirtinimais.

Nei teoriniai, nei empiriniai homeopatijos pagrindai nėra pripažįstami svarbių medicinos ar mokslo organizacijų, nes nėra jų teisingumą paremiančių įrodymų.

Ypatingos mokslinės kritikos susilaukia bandymai teoriškai grįsti homeopatiją, pvz.,:

  • Jei vanduo atsimena jame buvusias medžiagas, šiuo metu visas pasaulio vanduo turėtų laikyti neįsivaizduojamą kiekį informacijos apie viską, su kuo kada buvo susidūręs, ir gydymui skirtos medžiagos sudarytų tik labai mažą procentą visko, ką jis „atsimena“.
  • Homeopatiniai preparatai yra tiek atskiesti, kad tikimybė vaistuose rasti bent vieną veikliosios medžiagos molekulę artima nuliui. Didelė tikimybė, kad atsitiktinai patekusių medžiagų ten bus žymiai daugiau.

Džeimso Randi įsteigtas prizas už paranormalių reiškinių pademonstravimą gali atitekti ir tiems, kurie savo pasirinktais metodais pademonstruos kokį nors skirtumą tarp paprasto vandens ir savo pasirinkto homeopatinio preparato.

Homeopatija ir fitoterapija[taisyti | redaguoti kodą]

Homeopatija dažnai painiojama su gydymu vaistažolėmis (fitoterapija). Kadangi homeopatija kaip terminas yra plačiai žinomas, kai kurios kompanijos klaidindamos vartotoją naudoja jį marketinge, nors jų pardavinėjami preparatai nėra homeopatiniai, o ruošti pagal įprastą metodologiją – vitaminai, vaistažolės ar panašiai. Homeopatinių preparatų reklamoje taip pat akcentuojama, kad tai „natūrali“ priemonė, o tai asocijuojasi su ekologiškais produktais ir vaistažolėmis. Dėl šios painiavos dažnai manoma, kad homeopatija yra pripažįstama ir įprastinės medicinos.

Iš tiesų šie du gydymo būdai turi mažai ką bendro. Homeopatiniai vaistai gaminami ne tik iš augalų, bet taip pat ir iš mineralų, gyvūninės kilmės produktų (pavyzdžiui, gyvačių nuodų) ar net žmogiškos kilmės substancijų. Net ir iš žolelių pagaminti homeopatiniai vaistai neturi nieko bendro su tikrais vaistažoliniais preparatais, kadangi juose likęs vaistažolių kiekis yra labai artimas nuliui.

Homeopatija ir skiepai[taisyti | redaguoti kodą]

Homeopatija kartais yra siejama ar net tapatinama skiepams. Vakcina iš tiesų yra tos pačios ligos silpnas „užkratas“. S. Hanemanas jų atradimą interpretavo kaip homeopatijos teiginio panašus gydo panašų patvirtinimą. Iš tiesų su homeopatija skiepai neturi nieko bendro.

Vakcina paskatina sveiko organizmo pasipriešinimo reakciją ir antikūnių gaminimąsi, taip stiprinant imunitetą. Kitaip nei homeopatijoje, skiepams nenaudojamos medžiagos, kurios su liga turėtų tik panašius simptomus. Be to, tiek skiepai, tiek dėl jų susidarantys antikūnai gali būti stebimi ir išmatuojami, o homeopatijos atveju neįmanoma stebėti ar išmatuoti nei veikliosios medžiagos, nei jos tiesioginio poveikio.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. [1]
  2. Hill C, Doyon F. Review of randomized trials of homeopathy. Review of Epidemiology 38:139-142, 1990

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]


Vikiteka