Heinz Gräfe
|
Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai. |
Heinz Gräfe (1908 m. liepos 15 d., Leipcige, Vokietijoje – 1944 m. sausio 25 d. netoli Miuncheno, Vokietijoje) – SS oberšturmbanfiureris.
Gimė Leipcigo knygų prekybininko šeimoje. Nuo 1928 Leipcigo universitete studijavo teisę ir dalyvavo nacionalsocialistų studentų sąjungos veikloje. Jam suteiktas teisės mokslų daktaro vardas.
1933 m. įstojo į SS. 1935 m. Kylio saugumo policijos viršininko pavaduotojas. 1937 m. gegužės mėn. 1 d. tapo nacių partijos nariu.
Nuo 1937 m. spalio iki 1940 m. sausio Tilžės gestapo viršininkas. Kartu buvo Gumbinės SS kovinio padalinio vadas, vėliau visos Rytų Prūsijos gestapo vadas.
1939 m. sausio 29 d., Hitlerio režimo sukaktuvėse, Klaipėdoje, teatro aikštėje, stebėjo SA paradą šalia veikėjo Neumanno ir nacių Vokietijos generalinio konsulo Klaipėdoje von Sauckeno.[1]
Laisvai kalbėjo rusiškai. Mokėjo anglų ir prancūzų kalbas. Neblogai mokėjo lietuvių kalbą. 1939 m. balandžio 20 d. jam suteiktas SS šturmbanfiurerio laipsnis.
1939 m. vasarą Kaune tyrė galimybę iš Lietuvos ir Baltarusijos sudaryti „Didžiąją Lietuvą“. Iš Rytų Prūsijos važinėdavo traukiniu į Kauną. Apsistodavo kelioms valandoms A.Černiauskienės viešbutyje greta geležinkelio stoties. Susitikdavo su Lietuvoje veikiančiais agentais, paskui tą pačią dieną grįždavo atgal į Rytų Prūsiją. Kartu su Lietuvos saugumo departamento vadovybe išaiškino įvairius tarptautinius apgavikus ir kontrabandininkus. Buvęs sovietų užsienio žvalgybos vadovas Pavelas Sudoplatovas tvirtino, kad Sovietų Sąjungos specialiosios tarnybas Kaune užverbavo Heinz Gräfe prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Lenkijoje 1939 m. rugsėjį vadovavo SS V operatyvinės grupės 1-ajam operatyviniam būriui šiaurės Lenkijoje. Jo būryje tarnavo 120 žmonių. Nacių Vokietijos okupuotoje Lenkijoje operatyvinės grupės išžudė 60 000 Lenkijos piliečių pagal sąrašus – veikėjus, inteligentus, mokytojus, artistus, buvusius karininkus. Tai vadinosi Operacija Tanenbergas. Rugsėjo 4 d., nacių Vokietijai laimėjus Grudziondzo mūšį, Heinz Gräfe liepė Grudziondzo žydų bendruomenei už 14 valandų pristatyti sąrašą savo 600 narių ir jų turto. Rugsėjo 6 d. iškabintais plakatais reikalavo, kad žydai ir mišrios rasės gyventojai mokykloje įkurtame operatyvinės grupės štabe prisistatytų emigruoti. Maždaug 100 jų susirinko. Juos areštavo ir apvogė, paskui išvežė. Manoma, kad vokiečiai juos paskui sušaudė Mniszek-Grupa miškuose. Miestelyje žydų beveik neliko. Rugsėjo 7 d. Heinz Gräfe šiuos įvykius aprašė savo atąskaita. Rugsėjo 28 d. jisai buvo perkeltas į RSHA Berlyne.
1940 m. birželio 16 d. RSHA vadovybės nurodymu internavo Eitkūnuose atsiradusį iš Lietuvos pabėgusį prezidento Antaną Smetoną. Palaikė ryšį su Peter Kleist. Jų dėka Jadvyga Chadakauskaitė-Tūbelienė aplankė prezidentą ir jam pranešė apie Kazio Škirpos pastangas megzti ryšius su nacių Vokietija atstatyti Lietuvos nepriklausomybę.[2] Heinz Gräfe gerai pažinojo Lietuvos vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Jam nepasisekė jiems padėti iš Lietuvos pabėgti į Vokietiją.
1941 m. sausio 17 d. Berlyne aplankė Kazį Škirpą jo bute kartu su savo pavaldiniu dr. Girgenzonu. Girgenzonas spaudė Škirpą nesiekti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, o verčiau siekti Lietuvos išlaisvinimo, būk tai nepriklausomybės reikalavimas erzina rusus. Heinz Gräfe ragino Škirpą į Lietuvių aktyvistų fronto vadovybę priimti Praną Germantą, pažįstantį RHSA viršininką, Reinhardą Heydrichą.[2]
Nuo 1941 m. balandžio 1 d. iki 1942 m. kovo mėn. buvo VI valdybos (kontržvalgybos – SD) C grupės viršininkas, kuravo Rytų valstybes, jų tarpe Baltijos šalis. Kazio Škirpos manymu, jis tebuvo tik paprastas Gestapo tarnautojas.[2]
1941 m. balandžio 18 d. Kazys Škirpa užėjo į Gestapo įstaigą prašyti paleisti kai kuriuos areštuotus Suvalkų trikampio lietuvius. Heinz Gräfe jam ta proga dėstė, jog Lietuvos nepriklausomybė nebus įmanoma karo metu, nė iškart po karo. O Girgenzonas aiškino, kad pabaltiečiai iš esmės ūkininkai, kuriems nerūpi nepriklausomybė, o tik buitis, tad vertėtų sujungti visus Pabaltijo kraštus, kad jos bendrom jėgom tenkintų Vokietijos rinką. Girgenzonas paskui išsiuntinėjo pranešimą jųjų pokalbio. Tad Kaziui Škirpui teko aiškintis abvero karininkui Kurt Graebe, kuris patarė vengti reikalų su gestapu, ir užsienio reikalų ministerijos pareigūnui dr. Schuette, kuris pasakė, kad lietuvių sukilimas užsienyje tai nėra vokiečių saugumo reikalas. Toliau, Kazio Škirpo manymu, Heinz Gräfe bandė savo agentais Pranu Germantu ir Stasiu Čenku įtakoti generolą Stasį Raštikį vadovauti lietuviams sukilėliams. Birželio 18 d. Kazys Škirpa išsiuntė Heinz Gräfe laišką, kuriame atmetė Stasio Čenkaus birželio 14 d. perduotus nurodymus atsisakyti bet kokios vyriausybės sudarymo, o paprasčiausiai pateikti Vokietijai patikimų atbėgėlių sąrašą.[2]
1941 m. birželio 26 d., jau nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, gestapo leitenantas Martin Kurmis pasiėmė Stasį Raštikį iš Kazio Škirpos buto „svarbiam pasitarimui“. Stasys Raštikis su Heinz Gräfe lėktuvu nuskrido į Kauną, kur lietuviai buvo įvykdę sukilimą.[2]
Jisai buvo įpareigotas labai greitai sutvarkyti Pabaltijo valstybių reikalus ir apie tai informuoti Berlyną. Johann Kipp, jėzuitų atkūrėjas Lietuvoje, padėjo jam susitikti su vyskupu Vincentu Brizgiu. Heinz Graefe pasiūlė jam parašyti paraginimą žmonėms laikytis ramiai ir su pasitikėjimu tęsti savo darbus, be baimės, kad jie būtų kieno nors skriaudžiami. Vyskupas parašė to rašto projektą, prelatas Kazimieras Šaulys jį pataisė ir vyskupas jį liepos 1 d. paliko Kauno arkivyskupui Juozui Skvireckui jį peržiūrėti. Kauno radijas paskelbė jų trijų pasirašytą Kauno arkivyskupijos pareiškimą "Brangūs tautiečiai" ir jį išspausdino laikraštis Į Laisvė. Pas mus prasideda naujas gyvenimas, kuriame mes visi galėsime kurti ir niekas mūsų darbo negriaus. Stokime visi į savo darbą dėkingai pasitikėdami mus išlaisvinusios vokiečių kariuomenės ir didžiosios vokiečių tautos kultūrine parama. Vokiečių kariuomenė ir tauta eina vaduoti Europą... Pareiškimas atitiko Heinz Gräfe reikalavimus.[3] [4]
1941 m. liepos mėn. 1 d. generolui Stasiui Raštikiui reikalavo išskirstyti Lietuvos laikinąją vyriausybę arba pertvarkyti į tautinį komitetą arba vermachto vadovybei pavaldžią pasitikėjimo tarybą (Vertrauensrat). Minėjo vyskupo Vincento Brizgio kandidatūrą į tarybos narius ar net jos pirmininkus.[5] Lietuvos laikinajai vyriausybei nepaisius Peter Kleist pageidavimų, jinai bus panaikinta. Grasino jos narius ištremti į koncentracijos stovyklą. Kartą pagąsdino, kad kitą dieną į Kauną atvyksiąs Adolfas Hitleris, ir jei tik sužinos, kad veikia kažkokia Lietuvos vyriausybė, jisai tučtuojau padarys griežčiausią sprendimą.[2]
Gavo asmeninę Adolfo Hitlerio užduotį nužudyti Josifą Staliną ir artimiausius jo bendražygius.
Nuo 1942 m. kovo mėn. vadovavo saugumo policijos vadovaujančiosios dalies mokyklai Berlyne. Įsteigė SS A operatyvinės grupės padalinį „Cepelinas“ (Sonderkommando unternehmen Zeppelin) anapus fronto rinkti žvalgybinę informaciją apie Raudonąją armiją ir organizuoti diversinę veiklą.
SS oberšturmbanfiureris nuo 1943 m. balandžio 20 d. Apdovanotas II klasės Geležiniu kryžiumi.
1944 m. sausio 25 d. žuvo lėktuvo nelaimėje. Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad jis žuvo eismo įvykyje Berlyne.
Po mirties jam suteiktas SS štandartenfiurerio laipsnis.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Petras Stankeras. Lietuvių policija Antrajame pasauliniame kare. Mintis. Vilnius. 2008.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Sviderskytė, Gražina (2008). „Laivyno paradas“. XX Amžiaus slaptieji archyvai. Versus Aureus. p. 55. ISBN 978-9955-34-118-5.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 „Kazys Škirpa. Sukilimas“. Nuoroda tikrinta 2014 m. balandžio 5 d..
- ↑ Žeimantas, Vytautas (1984). Teisingumas reikalauja. Tėviškė. p. 24.
- ↑ Brandišauskas, Valentinas (2000). 1941 m. birželio sukilimas. Dokumentų rinkinys. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. p. 24.
- ↑ Brandišauskas, Valentinas (2000). 1941 m. birželio sukilimas. Dokumentų rinkinys. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. p. 25.