Gyvsidabris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Gyvsidabris (Hg)
Hg-TableImage.png
Periodinė grupė

Metalas

Atomo numeris 80
Išvaizda

?
Hg,80.jpg

Atomo savybės
Atominė masė
(Molinė masė)

200,59(2) а.m.v. (g/mol)

Atomo spindulys

160 pm

Jonizacijos energija
(pirmas elektronas)

1007,1 kJ/mol (eV)

Elektronų konfigūracija

[Xe] 4f14 5d10 6s²

Cheminės savybės
Kovalentinis spindulys

149 pm

Jono spindulys

? pm

Elektroneigiamumas

2 (pagal Polingą)

Elektrodo potencialas

?

Oksidacijos laipsniai

+1; +2

Termodinaminės savybės
Tankis

13,55 g/cm³

Šiluminė talpa

? J/(K·mol)

Šiluminis laidumas

8,34 W/(m·K)

Lydymosi temperatūra

234,31 K

Lydymosi šiluma

2,292 kJ/mol

Virimo temperatūra

629,88 K

Garavimo šiluma

59,3 kJ/mol

Molinis tūris

14,80 cm³/mol

Kristalinė gardelė
Kristalinė gardelė

?

Gardelės periodas

? Å

Gyvsidabris – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Hg, eilės numeris 80. Blizgantis metalas, kambario temperatūroje lakus, skystas. Garuoja temperatūroje, aukštesnėje, nei -38,8 laipsniai C, verda prie +356.73 °C. Aukštesnėje temperatūroje garuoja intensyviau, todėl apsinuodijimo galimybė esti didesnė. Geras elektros laidininkas.

Naudojamas įvairių matavimo prietaisų, rentgeno, kvarco, neoninių ir kt. lempų, įvairių metalų ir gyvsidabrio lydinių (amalgamų) gamyboje, medicinoje ir stomatologijoje.

Neorganiniai junginiai – gyvsidabrio chloridas (sublimuotas HgCl2), gyvsidabrio sulfidas (mineralas cinoberis (HgS) – naudojami medžio, vilnų, dažų pramonėje, o taip pat medicinoje, dezinfekcijai, tepalams.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Gyvsidabris buvo žinomas senovės kinams ir indams, taip pat buvo rastas Egipto kapavietėse, datuojamose 1500 m. pr. m. e. Kinijoje, Indijoje ir Tibete buvo manoma, kad gyvsidabrio naudojimas prailgina gyvenimo trukmę, gydo lūžius ir stiprina sveikatą. Pasakojama, kad pirmasis Kinijos imperatorius Qin Shi Huang Di išprotėjo ir numirė dėl gyvsidabrio piliulių, kurios buvo skirtos pratęsti jo gyvenimą amžinai. Senovės graikai naudojo gyvsidabrį kūno aliejuose, senovės egiptiečiai ir romėnai – kosmetikoje. Taip pat iki 500 m. pr. m. e. gyvsidabris buvo naudojamas amalgamose su kitais metalais.

Indų žodis Rasavātam 'alchemija' pažodžiui reiškia „gyvsidabrio kelias“. Alchemikai dažnai galvodavo, kad gyvsidabris yra Pirmoji Medžiaga, iš kurios susidarė visi likusieji metalai, ir kad metalus galima išgauti keičiant sieros gyvsidabryje kokybę ir kiekį (taip gryniausiu buvo laikomas auksas).

Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Gyvsidabris žymimas Hg, lot. hydrargyrum, sulotyninta gr. Υδραργυρος forma. Gyvsidabris turi ir skysčio (gr. hydor 'vanduo'), ir metalo (gr. argyrion 'sidabras') savybių.

Gyvsidabrio poveikis žmogaus organizmui[taisyti | redaguoti kodą]

Apsinuodijimas[taisyti | redaguoti kodą]

Gyvsidabriu apsinuodijama, kai patalpų oras užteršiamas jo garais. Dažniausiai taip atsitinka metalui išsiliejus ant grindų, garuojant iš atvirų indų, sandėliuojant sudužusias neonines lempas ir kt. Galima apsinuodyti net nuo vieno sudužusio medicininio termometro. Patekęs per burną, gyvsidabris yra praktiškai nekenksmingas, išsiskiria su išmatomis. Patekęs pro kvėpavimo takus, jis gali susikaupti parenchiminiuose organuose, smegenyse ir kauluose. Iš organizmo išsiskiria lėtai su šlapimu, seilėmis, prakaitu, motinos pienu. Ūminių apsinuodijimų pasitaiko labai retai (avarijų metu), kai gyvsidabrio garų koncentracija ore 10–15 kartų viršija maksimaliai leistiną (0,01 mg/m³).

Toksinis poveikis[taisyti | redaguoti kodą]

Gyvsidabrio toksinis veikimas priklauso nuo baltymų sulfhidrilinių grupių (SH) blokavimo, kuris sutrikdo fermentų veiklą. Fermentų inaktyvavimas sukelia įvairų organizmo sistemų, pirmiausia centrinės nervų sistemos, pažeidimus. Gyvsidabris yra protoplazmos nuodas, padidina nervinių ląstelių dirglumą, dėl to jos greitai išsenka. Organiniai gyvsidabrio junginiai yra daug nuodingesni už neorganinius ir už laisvą metalą. Kai kurie mikroorganizmai paverčia gyvsidabrį metilgyvsidabrio (CH3Hg+) junginiais, kurie kaupiasi žuvyje ir kituose vandens organizmuose.

Gyvsidabrio junginiai[taisyti | redaguoti kodą]

Kai kurie gyvsidabrio junginiai:

Gyvsidabrio chloridai[taisyti | redaguoti kodą]

Gyvsidabrio ir chloro junginiai. Vienvalenčio gyvsidabrio chloridas, Hg2Cl2, kitaip – kalomelis. Gyvsidabrio dichloridas, sublimatas, HgCl2 bespalviai kristalai. Tirpsta vandenyje. Nuodingas. Gaunamas iš gyvsidabrio sulfato HgSO4 ir natrio chlorido arba gyvsidabrį veikiant chloru. Yra dezinfekuojanti priemonė, katalizatorius org. sintezėje; iš jo gaunami kiti gyvsidabrio junginiai.

Gyvsidabrio oksidai[taisyti | redaguoti kodą]

HgO, Hg2O, HgO2, gyvsidabrio ir deguonies junginiai. Gyvsidabrio oksidas, HgO, kristaliniai geltoni arba raudoni (spalva priklauso nuo smulkumo) milteliai. Nuodingas. Vandenyje beveik netirpsta. Kaitinamas skyla į gyvsidabrį ir deguonį. Gaunamas iš gyvsidabrio nitrato. Vartojamas kaip oksidatorius, chem. analizėje, org. sintezėje, medicinoje. Iš jo gaminamos apsauginės laivų korpusų dangos. (Di)gyvsidabrio oksidas, Hg2O, juodi labai nepatvarūs milteliai. Gyvsidabrio peroksidas, HgO2, raudoni milteliai, iš kurių lengvai atskyla deguonis.

Gyvsidabrio panaudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Gyvsidabrio lempa[taisyti | redaguoti kodą]

Dujinio išlydžio šviesos šaltinis, kurio balionas prileistas gyvsidabrio garų ir inertinių dujų. Gyvsidabrio lempos balione gali būti ir volframinis kaitinimo siūlelis, pagerinantis gyvsidabrio lempos spektrą. Gyvsidabrio lempos spinduliavimo spektras apima matomąją šviesą, ultravioletinius ir dalį infraraudonųjų spindulių. Įvairesniam spektrui gauti vidinis gyvsidabrio lempos paviršius apipurškiamas liuminoforu, į gyvsidabrio garus pridedama jodidų, natrio, talio ir kt. medžiagų. Galingesnės gyvsidabrio lempos aušinamos paprastai vandeniu. Gyvsidabrio lempos naudojamos gatvių ir plentų apšvietimui, medicinoje (t. y. „Kvarcinė“ lempa), kino technikoje, buityje.

Gyvsidabrio oksido elementas[taisyti | redaguoti kodą]

Galvaninis elementas, kurio teigiamasis elektrodas – gyvsidabrio oksidas, neigiamasis – cinkas, o elektrolitas – kalio šarmas. Pradinė įtampa 1,25-1,40 V; iškrauti galima iki 0,9-1,0 V; saugojimo laikas iki 5 metų. Dėl nedidelių gabaritų ir masės gyvsidabrio oksido elementas buvo paplitęs raktinėje technikoje. Šiais laikais gyvsidabrio elementai daugelyje šalių uždrausti dėl toksiškumo ir gamtos taršos.

Vikiteka