Girionių parkas

Girionių parkas
Parko apžvalgos aikštelė – horizonte matyti Pažaislio vienuolynas
Tipas	miško ir dendrologinis parkas
Geografinė padėtis	54°51′24″š. pl. 24°02′17″r. ilg. / 54.85664°š. pl. 24.037965°r. ilg. / 54.85664; 24.037965
Statusas	gamtos paveldo objektas
Plotas	104,45 ha
Įkurtas	1960 m.
Projektuotojas	arch. Antanas Tauras
Valdytojas	Kauno rajono savivaldybė
Darbo laikas	neribojamas
Adresas	Girionys, Kauno raj.

Girionių dendrologinę vertę turintis parkas – valstybės saugomas parkas, esantis į pietryčius nuo Kauno, ties Kauno miesto ir rajono riba, Girionyse. Parkas veši Nemuno slėnio kairiajame krante, bei vaizdingoje, dambų ir slėnių išraižytoje viršutinėje terasoje, buvusių Raguolių ir Pakalniškių kaimų žemėse. Parkas driekiasi marių pakrante, kur rytų pusėje ribojasi su Miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos teritorija, iki Laumėnų gatvės, Raguolių miško, vakarinėje – su Vaišvydava, kur apima Pakalniškių piliakalnį ir už jo į miesto pusę, kurioje yra tik nedidelė dalis – apie 0,5 ha šio parko, o visas parkas siekia 104,45 ha.

Girionių parkas yra didžiausias pokario metais įveistas ir vienas jauniausių parkų Lietuvoje. Jo 104,4 ha plotas (o kartu su Raguolių pušynu, kuris tvarkomas kaip parkas, beveik 250 ha) sąlyginai skirstomas į dvi dalis: miško parką, kuriame vyrauja savaiminių rūšių medžiai ir krūmai, bei dendrologinį parką, kuriame auga daugiau kaip 250 rūšių bei formų medžiai ir krūmai. Dėl ypatingo reljefo ir dėl to, kad netoli yra Kauno marios, parkas įgauna išskirtinę estetinę vertę, todėl jame yra puikios sąlygos tiek rekreacinei, tiek pažintinei ir visuomenės ekologinio ugdymo veiklai. Įrengtas Girionių parko mokomasis-pažintinis takas, vedantis geologų įvertinto Girionių erozinio kalvyno nuokalnėmis ir įkalnėmis. Priešingoje kelio 1902 Vaišvydava–Girionys–Žiegždriai pusėje įsikūręs Dubravos arboretumas. Parko teritorijoje yra Pakalniškių piliakalnis, taip pat Pirmojo pasaulinio karo liekana – Vaišvydavos blindažas. Kalvų ir kalvelių viršutinėse dalyse dar išlikę Antrojo pasaulinio karo metais iškastų apkasų duobės.

Šiam botaniniam gamtos paveldo objektui taikomi bendrieji apsaugos reglamentai, pagal kuriuos draudžiama kasti, arti žemę, perkelti į kitą vietą riedulius, išskyrus atvejus, jei šie darbai susiję su paveldo objektų eksponavimu, naudojimu ar tvarkymu; statyti statinius, nesusijusius su paveldo objektų eksponavimu ar tvarkymu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1958 m. buvo nutarta įveisti apsauginius Kauno hidroelektrinės vandens saugyklos želdinius. Jų projektą ruošęs Miškų institutas pasiūlė teritorijoje tarp kuriamos miškininkų gyvenvietės (Girionių) ir vandens saugyklos įkurti parką. 1960 m. architektas Antanas Tauras parengė peizažinio stiliaus parko projektą. Parkas pradėtas kurti būsimų Kauno marių kairiajame krante tarp Raguolių pušyno ir Pakalniškių piliakalnio, žemės ūkiui naudotoje teritorijoje, iškeliant 3 sodybas. Jau 1960 m. pasodinti ir pirmieji parko medžiai. Vėliau parko projektas buvo šiek tiek koreguojamas. Nors, įveisiant medžių masyvus bei grupes ir įrengiant takus, stengtasi prisilaikyti pagrindinių parko suplanavimo principų, tačiau dėl įvairių priežasčių – gyvenvietės plėtimo, parko dalies nusausinimo ir tvenkinių įrengimo, didesnių negu projektuota masyvų pasodinimo centrinėje dalyje – nuo projekto kiek nukrypta.

Parke pastatytos kelios medžio skulptūros, 1981 m. iškasti tvenkiniai, daugelis takų nužvyruoti. Buvo tvarkomas ir į šiaurės rytus nuo parko esantis Raguolių miškas bei Kauno marių apsauginiai želdiniai Žaisos slėnio zonoje. Ši teritorija palaipsniui paversta miško parku – sudėtine Girionių parko dalimi.

Parke pasodinta medžių atmintinų įvykių proga ir žymių miškininkų atminimui pagerbti. Pirmasis paminklinis ąžuolas pasodintas 1960 m. rudenį, pažymint Miškų instituto dešimtmetį. Vėliau netoli centrinių rūmų pasodinti nusipelniusių miškininkų Leonardo Šerno, Antano Kvedaro, Jono Kuprionio, Marijono Daujoto, Benedikto Labanausko atminimui skirti medžiai. Nuo 1963 m. šalia tako, vedančio nuo gyvenvietės į marių pakrantę, kiekvienos Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos laidos absolventai pasodindavo po ąžuoliuką.

Parko bioįvairovė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per penkis dešimtmečius bendromis Miškų instituto, Miškų ūkio technikumo (dab. Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija) ir Miškų tyrimo stoties (dab. Dubravos eksperimentinė mokomoji miškų urėdija) pastangomis sukurtas vienas didžiausių ir turtingiausias medžių ir krūmų rūšimis Lietuvos parkas. Tai gamtinis kompleksas su ryškiais kraštovaizdžio elementais, geologinėmis vertybėmis ir išlikusia turtingos sudėties laukine augmenija.

Parko želdiniai išdėstyti kraštovaizdžio–peizažiniu principu, jie sodinti didesnėmis ir mažesnėmis grupėmis. Vietomis pasodinti mišką primenantys stambesni guotai. Kalvelių šlaituose ir slėniuose paliktos aikštelės. Suformuoto kultūrinio kraštovaizdžio erdvėje vyksta natūralūs laukinės augmenijos vystymosi procesai.

Parke auga 255 medžių ir krūmų rūšys bei porūšiai. Parke yra medžių, priskiriamų valstybiniam genetiniam fondui. Tačiau vien sumedėję želdiniai neatspindi visos parko bioįvairovės. Didelė šių vietų biologinė vertybė – statesniuose šlaituose, žemės ūkiui netinkamuose, tačiau ganomuose, o vietomis – ir šienaujamuose plotuose išlikusi augmenija. Retųjų augalų, išlikusių suformuotose parko aikštelėse, egzistavimas dabar visiškai priklauso nuo pievų šienavimo. Prieš keletą metų visiškai sumažėjus ganiavai ir šienavimui, po tankiais aukštažolių sąžalynais pradėjo nykti gležni pievų augalai. Įspūdinga vienalapės driežlielės augavietė, kasmet vis labiau užtemdoma atsigaunančiais varpiniais, vėdryniniais augalais. Parke rastos saugomos pievinė vištapienė, siauralapė smiltė.

2001 m. pradėta inventorizuoti visus retus ir saugomus Girionių parko augalus. Rasti šie, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti augalai: dirviniai bei meškiniai česnakai, melsvieji gencijonai, statieji atgiriai, raudonosios bei baltijinės gegūnės, tamsialapiai skiautalūpiai, pieviniai šalavijai, gebenės lipikės. Nustatytos jų išplitimo ribos. Apie pievinės vištapienės, siauralapės smiltės išplitimą galima vadovautis tik mokslininkų nuorodomis. Dauguma augalų, išskyrus gegūnes ir meškinį česnaką, priskirtini sauspievių bendrijoms. Bet kokie pievų režimo pokyčiai neigiamai veiktų jų populiacijų gyvybingumą. Per daug intensyvus šienavimas darosi pražūtingas kai kuriems pievų augalams. Prieš keletą dešimtmečių parko centrinėje dalyje, taip pat stadiono pakraščiuose buvo smarkiai išplitę muilinės gubojos, kurios ilgainiui visai sunyko. Manoma, jog tam neigiamą įtaką darė kasmet besikaupianti organinė medžiaga ir plotų užtamsinimas, bloginantis šio šviesamėgio smėlynų augalo aplinką, o kartu ir atsiradęs poreikis dažniau šienauti su vejapjovėmis.

Po jaunais medeliais iki šiol išsilaikė pieviniai augalai. Medžiams baigiant užtamsinti plotą, smarkiai nyksta pievinio šalavijo augavietė. Juos užtamsino paprastojo ąžuolo želdiniai. Tankiuose ąžuolo želdiniuose įsikūrė gausi dvilapių blandžių kolonija. Vietomis plinta miškinės gluosvės, rusvosios lizduolės, gegužinės žvynšaknės.

Smarkiai plinta atvežtiniai augalai: kanadinės konyzos, vienamečiai šemeniai, Sosnovskio barščiai, smulkiažiedės sprigės. Kai kurie invaziniai augalai yra toleruotini dėl jų dekoratyvumo. Tai galima pasakyti apie Pakalniškių piliakalnio papėdėje plintančius gumbinius pelėžirnius, marių šlaituose prie Girionių išplitusias smiltynines rugiaveides. Retsykiais pasitaikantys pievų gaisrai pakeičia pievų augmeniją, sunaikina kai kuriuos augalus. Greta griaunamojo poveikio gaisrai sudaro sąlygas kai kuriems augalams išlikti, pvz. laukiniams česnakams, smiltyniniams lendrūnams.

Parke buvo įveistos gebenės lipikės, meškiniai česnakai, tuščiaviduriai rūteniai. Mažėjant pievų naudojimui, visiškai nebepašalinant žolės nei šieno, plotuose kaupiasi organinė medžiaga. Tokios vietos pasidengia tankiu varpinių žolių kilimu, o anksčiau čia rasdavę prieglobstį trapūs smėlynų augalai išstumiami. Tai pasakytina apie siauralapę smiltę, dirvinį česnaką. Didelę retų augalų dalį sunaikino ištvinę Nemuno vandenys, sukeliantys krantų griūtis, Girionių poilsiaviečių lankytojai.

Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų grybų parke priskaičiuotos 6 rūšys: tikrinis blizgutis, Šveinico rudapintė, dubioji laibė, piengrybis grūzdas, baltoji žvynabudėlė, didysis kukurdvelkis. Greta jų auga kiti reti grybai: pilkieji kazlėkai, skujinės musmirės, grakštieji kazlėkai, taurelinės juosvabudės.