Drąseikių atodanga

Koordinatės: 55°0′25.82″ š. pl. 24°05′58.15″ r. ilg. / 55.0071722°š. pl. 24.0994861°r. ilg. / 55.0071722; 24.0994861
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Drąseikių atodanga
IUCN III kategorija (Gamtos paminklas)
Atodangos viršutinė dalis
Atodangos viršutinė dalis
Vieta: Lapių sen., Kauno raj., Lietuvos vėliava Lietuva
Žemėlapis rodantis Drąseikių atodanga vietą.
Drąseikių atodanga
Koordinatės: 55°0′25.82″ š. pl. 24°05′58.15″ r. ilg. / 55.0071722°š. pl. 24.0994861°r. ilg. / 55.0071722; 24.0994861
Įkurtas: 1964 m.

Drąseikių atodanga – geologinis gamtos paveldo objektas, 1964 m. paskelbtas geologiniu gamtos paminklu. Atodanga yra Kauno raj., Lapių sen. ties Drąseikių kaimu, pirmojoje Neries viršsalpinėje terasoje. Pasiekiamas iš kelio  232  VilijampolėŽeimiaiŠėta  pasukus per kolektyvinius sodus. Į aukštupio pusę tame pačiame krante susiformavusi Andruškonių atodanga.

Geologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Drąseikių atodanga – tai Neries upės šoninės erozijos ardomo gūbrio, kurį suformavo paskutinio apledėjimo Baltijos stadijos Vidurio fazės ledynas, atodanga. Jos profilyje matomi vidurinio ir vėlyvojo pleistoceno metu susiklostę moreniniai bei tarpmoreniniai sluoksniai ir juos sudarančios uolienos. Atodanga tęsiasi palei dešiniąją Neries pakrantę daugiau kaip 200 m. Jos aukščiausioji dalis siekia 30,2 m ir tęsiasi apie 100 m. Atodangos viršutinė dalis yra statmena it siena. Nuožulnesnėse vidurinėje ir apatinėje dalyse gausu moreninio priemolio nuošliaužų. Ten kur šlaitų koliuvinė danga stabilesnė, ant jos auga alksniai, lazdynai, karklai ir kiti krūmai, žolė. Atodangos papėdėje koliuvinio smulkesnio grunto nemažai nuskalauja pakilusi Neris (ypač pavasarinio polaidžio metu), todėl čia yra susikaupę daugiau gargždo ir didokų riedulių[1].

Atodangoje ir jos aplinkoje rasta akmens amžiaus stovyklų pėdsakų bei neolito dirbinių – strėlių antgalių, rėžtukų, gremžtukų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos geologijos paminklai ir draustiniai. Parengė A. Linčius. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]