Vienalapė driežlielė
| Ophioglossum vulgatum |
|---|
 Vienalapė driežlielė (Ophioglossum vulgatum) |
| Mokslinė klasifikacija |
Vienalapė driežlielė (Ophioglossum vulgatum) – driežlieliūnų skyriaus driežlieliečių eilės archajiška sporinių induočių grupės rūšis. Daugiametis, žolinis augalas, geofitas. Aptinkama įvairiose pasaulio vietose, tačiau negausi. Tai vienintelė driežlielės genties rūšis, aptinkama Lietuvoje.
Lietuvių kalboje taip pat žinoma angiažolės, gyvatliežuvio, gyvatžolės, kirmino žolės pavadinimais.[1]
Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sporofitas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šakniastiebis: požeminis, trumpas. Neturi mechaninių audinių, yra minkštas ir šiek tiek mėsingas. Iš jo išauga mėsingos, nešakotos, šakniaplaukių neturinčios kontraktilinės (įtraukiamos) šaknys.
Lapai: turi vieną lapą, kuris yra gelsvai žalios spalvos, iki 30 cm ilgio. Jam nebūdingas sraigiškas susisukimas. Lapalakštis dimorfinis – jį sudaro 2 dalys:
- vegetatyvinė dalis (trofoforas): pailgai ovali, lygiakraštė, su tinkliška nervatūra. Panašaus ilgio kaip lapkotis. Susiaurėjusiu pagrindu ji maždaug ties viduriu apsupa sporifikuojančios dalies kotelį. Tai sterili dalis, ji atlieka asimiliacijos funkciją.
- sporifikuojanti dalis (sporoforas): fertili dalis; ilgakotė. Viršutinėje jos dalyje (viršutiniuose 2-5 cm) susitelkusios sporangės. Sporangės išsidėsčiusios abipus pagrindinės ašies dviem eilėmis, kurių kiekvienoje yra 12-40 sporangių. Sporangės stambios (skersmuo gali siekti 5 mm), apvalios, be skiauterės, jų sienelė daugiasluoksnė; atsidaro dviem sąvaromis. Driežlielių sporangės tarpusavyje yra suaugusios – sudaro sinangius. Kiekvienoje sporangėje susidaro daugybė (nuo 1500 iki 15000) labai smulkių, rutuliškų, trispindulių tetradų randelių turinčių sporų (izosporų). Sporų masė geltona.[2][1]
Gametofitas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Požeminis, daugiametis, vertikalus, iki 6 cm ilgio ir 1 mm skersmens. Mažai šakotas, cilindro arba kirmėliškos formos, mėsingas. Būna baltos ar gelsvai rusvos spalvos, bechlorofilis.[1][3][2]
Anatomija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šakniastiebis: iš išorės gaubia vienasluoksnis epidermis, po juo yra žievės sluoksnis, sudarytas iš plonasienių parenchiminių ląstelių, tarp kurių yra daug tarpląstelinių ertmių. Giliau yra endodermis, atskiriantis žievę nuo stelės. Subrendusiai šakniastiebio daliai būdinga sifonostelė (paprastai diktiostelė). Floema yra 4-5 ląstelių sluoksnių storio, ji yra išorinėje pusėje nuo ksilemos, kurią sudaro protoksilema ir metaksilema. Vidinėje pusėje nuo ksilemos yra šerdis, sudaryta iš parenchiminių ląstelių.
Šaknis: išorėje yra vienasluoksnio epidermio sluoksnis. Po juo storas žievės, sudarytos iš dviejų koncentriškų regionų, sluoksnis. Išorinė žievė sudaryta iš 4-7 sluoksnių kampuotų ląstelių. Šioje žievės dalyje nėra oro tarpų, joje randami mikoriziniai grybai. Vidinė žievė sudaryta iš apvalių ląstelių, kuriose dažnai yra krakmolo granulių, ir iš tarpląstelinių ertmių. Šaknies centre yra stelė.
Lapkotis: išorės dengia vienasluoksnis epidermis, o vidus sudarytas iš parenchiminio audinio. Iškart po epidermiu esančiose parenchiminėse ląstelėse yra chloroplastų. Giliau išsidėstę indų kūleliai, kuriais vyksta medžiagų transportas.
Lapalakštis (sterili dalis): sandara panaši į lapkočio. Iš išorės dengia vienasluoksnis epidermis. Abiejose lapalakščio pusėse išsidėsčiusios žiotelės. Vidinę dalį užpildo pagrindinis fotosintetinantis audinys – mezofilis (jis nediferencijuotas į statųjį ir purųjį). Pjūvyje taip pat matomos gyslos.[4]
Vystymosi ciklas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dominuojanti karta yra sporofitas. Sporifikuoja birželio-rugpjūčio mėnesiais. Išbyrėjusios haploidinės izosporos dygsta tik tamsoje, dirvožemyje. Iš jų išauga dvilyčiai ilgaamžiai gametofitai, kurie bręsta 10-20 metų. Ant gametofito susidarančiose archegonėse ir anteridžiuose lytinės ląstelės subręsta skirtingu metu. Įvykus apvaisinimui susidaro zigota, iš jos išauga jaunatvinis sporofitas, iš kurio ilgainiui susiformuoja savarankiškas subrendęs sprorofitas, produkuojantis sporas.
Būdingas antrinis ramybės laikotarpis: šakniastiebiuose nesusikaupus pakankamai atsarginių medžiagų, neišauginamos antžeminės struktūros. Tai padeda išverti nepalankias aplinkos sąlygas.
Vegetatyviškai dauginasi ant šaknų susidarančiais pumpurais.[1][2]
Ekologija, paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Obligatinis mikosimbiotrofas – endofitinių grybų padedamas siurbia vandenį ir mineralines medžiagas. Simbiozę su endofitiniais grybais sudaro redukuoti gametofitų rizoidai. Mutualistiniai ryšiai su grybu artimu G. macrocarpum aptikti ir subrendusiame sporofite.[2][5]
Vienalapė driežlielė paplitusi visame pasaulyje, tame tarpe ir Lietuvoje, tačiau nėra dažnai sutinkama. Auga drėgnose ar šaltiniuotose pievose, miškų, pelkių pakraščiuose, krūmynuose. Didelės populiacijos aptinkamos nedažnai, paprastai auga po kelias ar pavieniui.[2][6]
Praktinė reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vienalapės driežlielės tepalas naudojamas odos žaizdų, įbrėžimų gydymui.[7]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Minkevičius, A. Lietuvos TSR flora 1t, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, Vilnius, p. 19-21., 1959
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Naujalis, J.R. et al., 2009. Botanikos praktikos darbai. Archegoniniai ir žiediniai augalai, Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius, p. 86-91.
- ↑ Algirdas Lekavičius. Vadovas augalams pažinti. – Vilnius: Mokslas, 1989. // psl. 37
- ↑ Botnam, 2019. Ophioglossum Guide – Classification, Distribution, Sex Organs, Life Cycle. Prieiga per internetą: <https://botnam.com/ophioglossum-guide/>. [žiūrėta 2020 m. gegužės 24 d.]
- ↑ Field, K.J. et al., 2015. From mycoheterotrophy to mutualism: mycorrhizal specificity and functioning in O phioglossum vulgatum sporophytes, New Phytologist. Prieiga per internetą: <https://doi.org/10.1111/nph.13263>. [žiūrėta 2020 m. gegužės 24 d.]
- ↑ Kosenkov, A. ir Mardashova, M., 2014. DISTRIBUTION OF ADDER’S TONGUE (OPHIOGLOSSUM VULGATUM L.) IN THE VICINITY OF THE WHITE SEA BIOLOGICAL STATION OF MOSCOW STATE UNIVERSITY (KANDALAKSHA GULF), EARSeL eProceedings, Special Issue: 1st Student Workshop on Ecology and Optics of the White Sea, 2014, p. 37-42. Prieiga per internetą: <http://earsel.org/wp-content/uploads/2016/12/14_S1_kosenkov1.pdf>. [žiūrėta 2020 m. gegužės 24 d.]
- ↑ Clericuzio, M. et al., 2013. Keratinocyte wound healing activity of galactoglycerolipids from the fern Ophioglossum vulgatum L., Journal of Natural Medicines, vol. 68, p. 31-37. Prieiga per internetą:<https://www.researchgate.net/publication/235944307_Keratinocyte_wound_healing_activity_of_galactoglycerolipids_from_the_fern_Ophioglossum_vulgatum_L>. [žiūrėta 2020 m. gegužės 24 d.]