Hector Berlioz

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Hector Berlioz
HectorBerlioz.jpg
Hektoras Berliozas
Gimė: 1803 m. gruodžio 11 d.
Mirė: 1869 m. kovo 8 d. (65 metai)
Sutuoktinis(-ė): 1) Harriet Smithson,
2) Marie Recio
Veikla: prancūzų kompozitorius romantikas.
Commons-logo.svg Vikiteka: Hector BerliozVikiteka

Luisas Hektoras Berliozas (Louis Hector Berlioz, 1803 m. gruodžio 11 d. – 1869 m. kovo 8 d.) – prancūzų kompozitorius romantikas. Žymiausias kūrinys – „Fantastinė simfonija“.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Luisas Hektoras Berliozas jaunystėje

Berliozas gimė Prancūzijoje. Jo tėvas buvo gydytojas, tad jaunasis Berliozas taip pat buvo išsiųstas į Paryžių studijuoti medicinos. Po metų studijas metė ir perėjo prie muzikos: Paryžiaus konservatorijoje mokėsi operos ir kompozicijos.

Su prancūzų romantizmu Berliozas susipažino anksti. Tarp jo bičiulių buvo rašytojai Aleksandras Diuma, Viktoras Hugo, Onorė de Balzakas. Paties Berliozo būta labai jautraus ir romantiško, jis buvo linkęs į meilės nuotykius. Nelaiminga meilė airei aktorei Henriettai Constance’ai Smithson įkvėpė jį parašyti „Fantastinę simfoniją“. Simfonijos premjeros metais, 1830, Berliozas gavo Prix de Rome – stipendija gabiems menininkams. Jam būnant Romoje, iširo jo sužadėtuvės su Marie Moke. Berliozas ketino parjoti į Paryžių, nužudyti Marie, jos motiną ir naująjį sužadėtinį, ir nusižudyti pats. Nukeliavęs iki Nicos, šios minties atsisakė. Po dvejų metų studijų Romoje Berliozas galiausiai vedė Smithson – ši pagaliau išklausė „Fantastinę simfoniją“. Deja, po kelerių metų jų santykiai iširo.

Berliozas labiau išgarsėjo kaip dirigentas negu kompozitorius. Jis keliaudavo po Vokietiją ir Angliją, kur diriguodavo operas ir simfoninę muziką.

Hektoras Berliozas palaidotas Monmartro kapinėse su savo dviem žmonomis – Harriet Smithson ir Marie Recio.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Daug geriausių Berliozo kūrinių buvo įkvėpti literatūros. „Fantastinę simfoniją“ įkvėpė Thomas de Quincey’o autobiografinis romanas „Anglų opiumo vartotojo išpažintis“, „Fausto pasmerkimą“ – Gėtės „Faustas“, „Haroldą Italijoje“ – Bairono „Čaild Haroldas“ ir kt. Berliozui didelę įtaką darė ir Bethoveno, Gliuko, Vėberio muzika.

Be „Fantastinės simfonijos“, gerai žinomi šie Berliozo kūriniai: draminė legenda (légende dramatique) „Fausto pasmerkimas“ (La damnation de Faust), draminė simfonija (symphonie dramatique) „Romeo ir Džiuljeta“ (Roméo et Juliette), dainų ciklas „Vasaros naktys“ (Les nuits d'été), taip pat simfonija „Haroldas Italijoje“, kurios dalis sieja alto atliekama tema.

Taip pat Berliozas daugelį metų gyveno iš muzikos kritikos: „Vakarai su orkestru“ – satyra apie XIX a. Prancūzijos provincijos muzikinį gyvenimą; „Berliozo memuarai“ – Romantizmo epochos paveikslas. Taip pat žinomas jo pedagoginis veikalas „Traktatas apie šiuolaikinę instrumentuotę ir orkestruotę“. Apskritai Berliozas padarė didelę įtaką vėlesniems programinę muziką kūrusiems kompozitoriams: orkestrinėje muzikoje atsirado nauja harmonija, išraiška, formos.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikicitatos