Vincenzo Bellini

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vinčencas Belinis
Vincenzo bellini.jpg
Vinčenco Belinio portretas
Gimė: 1801 m. lapkričio 3 d.
Katanija
Mirė: 1835 m. rugsėjo 23 d. (33 metai)
Paryžius
Palaidotas: Katanija
Tautybė: italas
Veikla: XIX a. pr. romantizmo kompozitorius
Commons-logo.svg Vikiteka: Vincenzo BelliniVikiteka

Vinčencas Belinis (it. Vincenzo Bellini, 1801 m. lapkričio 3 − 1835 m. rugsėjo 23 d.) – XIX a. pr. italų kompozitorius romantikas. Bel canto tipo operų vienas žymiausių kūrėjų. Garsiausiu jo kūriniu įvardijama opera „Norma“.[1] Kitos žymios operos: „Somnambula“, „Beatričė di Tenda“, Puritonai“.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Ankstyvieji metai[taisyti | redaguoti kodą]

Vinčencas Belinis gimė 1801 m. lapkričio 3 d. Katanijos mieste, Sicilijoje. Jo senelis Vincenzo Tobia Bellini buvo kompozitoriumi, kaip ir tėvas Rosario Bellini. Senelį vargonininku ir kompozitoriumi samdė princas Biscari.[2] Anot istorijų, Vinčencas buvo muzikos vunderkindu: 2 metų būdamas jau galėjo sudainuoti ariją, 3 metų − diriguoti. Šie pasakojimai tikriausiai yra vėlesni romantiški prasimanymai, bet vaiko talentas nekėlė abejonių. Prie kitų prasimanymų priskiriamas pasakojimas, kad, kai Belinio motina Agata Ferlito jį gimdė (Vinčencas buvo pirmasis šeimos vaikas), stebuklingai suskambo visi Katanijos bažnyčių varpai.[3] Jis tikriausiai jau grojo pianinu ir kūrė pirmąsias melodijas būdamas šešerių. Pirmąkart viešai aliko kūrinį bažnyčioje būdamas šešerių ar septynerių metų amžiaus. Kadangi šeimai po to gimė dar trys sūnūs ir trys dukterys (viso buvo 11 vaikų) dėl sunkios finansinės padėties Vinčencas gyveno ir mokėsi pas senelį.[4] 1808 m. datuojamas jo pirmas kūrinys, sakralinės muzikos „Gallus Cantavit“.[5] Jau būdamas paaugliu Vinčencas Belinis savo sugebėjimais pradėjo garsėti Katanijoje. 1819 m. miestas jam skyrė stipendiją 4 metų laikotarpiui, kad jis galėtų studijuoti Neapolio karališkojoje muzikos kolegijoje (Real Collegio di Musica, kitaip − San Sebastiano konservatorija).[6] Neapolyje Belinis prašymu buvo greit perkeltas iš pradedančiųjų klasių į aukštesnes, greit pasiekė mokytojų pripažinimo. Nemalonumų Belinis susilaukė, kai paaiškėjo, kad su draugu Francesco Florimo jis parėmė karbonarus, kurie 1820 m. surengė revoliuciją Abiejų Sicilijų karalystėje.

Konservatorijoje mokslai buvo konservatyvūs. Joje Paizielo ir Čimarozos muzikai buvo atiduodama pirmenybė prieš tuo metu visoje Europoje pripažintą Rosinio.[7] Pirmosiomis Belinio kompozicijomis buvo religiniai kūriniai. 1822 m. Belinis Neapolyje susitiko Gaetano Donizetti ir išgirdo jo operą. „La zingara“.[8] 1825 m. konservatorijos baigimo proga Belinis parašė sėkmingą operą „Adelsonas ir Salvinis“ (Adelson e Salvini), kurią atliko bendramoksliai studentai. Pirmosios operos sėkmė lėmė, kad Belinis gavo užsakymą sukurti operą Neapolio San Carlo teatrui. Opera buvo pastatyta 1826 m. ir sulaukė teigiamos reakcijos. Jos pirmasis pavadinimas „Bjanka ir Fernandas“ buvo pakeistas į „Bjanka ir Džernandas“ dėl to, kad operos veikėjo vardas atsitiktinai sutapo su tik mirusio karaliaus Ferdinando I, o pastatymas buvo karališkojo renginio proga. 1827 m. pavasarį Belinis paliko Neapolį ir pagal sutartį su impresarijumi Domenico Barbaia dėl operos išvyko dirbti į Milano La Scala teatrą.[9] Panašu, kad išvykdamas Belinis bandė vesti Maddalena Fumaroli, bet tam pasipriešino jos tėvai. Su jaunystės draugu Francesco Florimo Vinčencas Belinis susirašinėjo visą likusį savo gyvenimą.

Triumfas Milane[taisyti | redaguoti kodą]

Milane Belinis susipažino su libretų autoriumi ir būsimu ilgamečiu savo bendradarbiu Felice Romani, kuris buvo paskirtas parašyti libretą pirmajai Belinio operai Milane „Piratas“ (Il pirata). Felice Romani rašė libretus visoms sekančioms Belinio operoms, išskyrus pačią paskutinę.[10] „Piratą“ Belinis parašė per šešis mėnesius. Opera sukėlė sensaciją, iškart buvo atlikta Vienoje ir Neapolyje. Po šios sėkmės Belinis galėjo gyventi vien iš honorarų. 1828 m. Belinio ir Romani koreguota opera „Bjanka ir Fernandas“ buvo pastatyta Genujoje.[11] 1829 m. pastatyta opera „Svetimšalė“ (La straniera). Kritikai pastebėjo, kad Belinis naudoja vieno vokalo melodijas ir ariozą tose vietose, kur galima tikėtis rečitatyvo. Šie bruožai tapo skiriamaisiais Belinio kūryboje. Sulaukęs sėkmės Belinis įžengė į plačiąją Milano visuomenę, susirado daug draugų. Francesco ir Mariana Pollini, vyresni muzikantai, jam buvo kaip antri tėvai. Jis susidraugavo su operos soliste Giuditta Pasta ir jos vyru. 1828 m. jis susipažino su jauna vedusia Giuditta Turina, kurią įsimylėjo. Panašu, kad pora palaikė santykius net Giuditta Turina vyrui žinant.

Vinčenco Belinio kūrinių ištraukos

Sopranas Giuditta Pasta atliko pagrindinius vaidmenis operų „Somnambula“, „Norma“ ir „Beatričė di Tenda“ premjerose

1829 m, buvo pastatyta opera „Zaira“ (pagal Volterą), specialiai užsakyta Parmos Nuovo Teatro Ducale atidarymo proga. Opera buvo priimta nuosaikiai. Belinis turėjo daug problemų dėl šio užsakymo, nes temos parinkimas buvo sukėlęs daug ginčų. 1830 m. Belinis lankėsi Venecijoje savo operos „Piratas“ pastatymo proga ir buvo paprašytas La Fenice teatro pateikti greitai operą vienam neišsipildžiusiam pastatymui. Per mėnesį, pasinaudodamas anksčiau parašytu Felice Romani libretu, Belinis sukūrė operą „Kapulečiai ir Montekiai“ (I Capuleti ed i Montecchi, pagrindiniame vaidmenyje Giuditta Grisi) pagal Šekspyro dramą Romeo ir Džuljeta. Grįžęs į Milaną Belinis susirgo. Tikriausiai tai buvo pirminė dizenterijos infekcija, dėl kurios Belinis vėliau mirė.[12] 1831 m. kompozitorius kūrė operą Carcano teatrui Milane. Siužetas iš pradžių buvo paremtas Viktoro Hugo kūriniu „Ernani“, bet dėl nežinomų priežasčių buvo apleistas ir sukurta kita opera, pavadinta „Somnambula“ (La sonnambula). 1831 m. pastatymas su Giuditta Pasta pagrindiniame vaidmenyje buvo Belinio triumfu. Tų pačių metų gruodį debiutavo tragiškos herojės opera „Norma“, kurios pagarsėjusią ariją „Casta Diva“ esą Belinis specialiai parašė Giuditta Pasta, viešėdamas šios namuose. Operos arijos specialiai buvo parašytos konsultuojantis su soliste, nes tai buvo Giuditta Pasta debiutas La Scala teatre.[13] Iš pradžių Belinis pastatymą laiške pavadino „fiasco“, bet tai tikriausiai buvo tik pirminė kompozitoriaus reakcija.[14] „Norma“ greit buvo atliekama garsiausiuose Europos teatruose.

Paskutiniai metai[taisyti | redaguoti kodą]

Giuditta Pasta atliko pagrindinį vaidmenį sekančioje Belinio operoje, pastatytoje Venecijoje, „Beatričė di Tenda“ (Beatrice di Tenda), kuri publikos buvo sutikta nuosaikiai, nepalankiai. Jos rašymo metu kilo konfliktų dėl uždelsto libreto. Impresarijus Alessandro Lanari buvo pasiuntęs policiją pas Felice Romani. Libretistas savo ruožtu kaltino Belinį, kurio talentui esą trukdė „trys Džuditos“: solistės Giuditta Pasta, Giuditta Grisi ir Giuditta Turina.[15] Kompozitoriaus bendradarbiavimas su Felice Romani nutrūko, nors yra minima, kad kūrėjai buvo lygtai susitaikę dirbti vėl, bet tam sutrukdė ankstyva Belinio mirtis.

1833 m. Belinio santykiai su Giuditta Turina pablogėjo, jos vyrui pakliuvo kompromituojantys Belinio laiškai ir laišku Vinčencas nutraukė santykius su ja. Belinis tuo metu daug keliavo: pabuvojo gimtojoje Sicilijoje, Londone ir Paryžiuje. Paryžiuje jis gavo užsakymą Italų teatre paskutinei savo operai „Puritonai“ (I puritani, pagrindiniame vaidmenyje Giulia Grisi). Italų teatro meno direktoriumi tuo metu buvo Džoakinas Rosinis. Abu kompozitoriai susidraugavo, nors Rosinis neslėpė kritiško požiūrio į lengvabūdišką Belinio rašymą. Tuo metu Belinis bandė vesti. Iš pradžių piršosi Giuditta Pasta draugei Anglijoje, po to − jos dukrai Clelia. Abu bandymai buvo nesėkmingi. 1835 m. „Puritonų“ pastatymas tapo sensacija Paryžiuje. Belinis buvo pakviestas pas karalių Lui Pilypą ir karalienę Mariją Amaliją. Kompozitorius buvo apdovanotas Garbės legiono ordinu.

1835 m. rugsėjį Belinio sveikata sparčiai pradėjo blogėti ir jis mirė rugsėjo 23 d. Paryžiaus priemiestyje Piuto. Skrodimo metu patvirtinta mirties priežastis: dizenterija, apsunkinta absceso kepenyse.[16] Iš pradžių kompozitorius buvo palaidotas Per Lašezo kapinėse Paryžiuje, po to jo palaikai 1876 m. buvo perkelti į Kataniją, miesto katedrą.

Operos[taisyti | redaguoti kodą]

Garsiausia Belinio opera įvardijama „Norma“, kurią ypač išgarsino iškiliausios XX a. solistės, tarp jų − Joan Sutherland, Maria Callas. „Norma“ pastatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 1987 m. gegužės 15 d. (rež. Eligijus Domarkas).[17]

Pavadinimas Libreto autorius Pemjeros data Premjeros miestas ir teatras
„Adelsonas ir Salvini“ Andrea Leone Tottola 1825 m. vasario 10−15 d ? Neapolis, Conservatorio di San Sebastiano
„Bjanka ir Džernandas“ Domenico Gilardoni 1826 m. gegužės 30 d. Neapolis, San Carlo
„Piratas“ Felice Romani 1827 m. spalio 27 d. Milanas, La Scala
„Bjanka ir Fernandas“ (revizija) Felice Romani 1828 m. balandžio 7 d. Genuja, Carlo Felice
„Svetimšalė“ Felice Romani 1829 m. vasario 14 d. Milanas, La Scala
„Zaira“ Felice Romani 1829 m. gegužės 16 d. Parma, Teatro Ducale
„Kapulečiai ir Montekiai“ Felice Romani 1830 m. kovo 11 d. Venecija, La Fenice
Somnambula Felice Romani 1831 m. kovo 6 d. Milanas, Teatro Carcano
Norma Felice Romani 1831 m. gruodžio 26 d. Milanas, La Scala
Beatričė di Tenda Felice Romani 1833 m. kovo 16 d. Venecija, La Fenice
Puritonai Carlo Pepoli 1835 m. sausio 24 d. Paryžius, Théâtre-Italien

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. David R. B. Kimbell. „Vincenzo Bellini: Norma.“ Cambridge University Press, − 1998. Introduction
  2. John Rosselli. „The Life of Bellini“. Cambridge University Press, − 1996. p. 17
  3. John Rosselli. „The Life of Bellini“. Cambridge University Press, − 1996. p. 14
  4. John Rosselli. „The Life of Bellini“. Cambridge University Press, − 1996. p. 18
  5. Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p. 1
  6. Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p. 2
  7. Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p. XI
  8. Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p 2
  9. Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p. 3
  10. Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p. 3
  11. Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p. 4
  12. Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p. 4
  13. David R. B. Kimbell. „Vincenzo Bellini: Norma.“ Cambridge University Press, − 1998. p. 10
  14. Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p. 4
  15. Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p. 6
  16. Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p. 7
  17. opera.lt

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Vincenzo Bellini – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka