Didysis kadagys
| Juniperus grandis | ||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Didysis kadagys | ||||||||||||
| Apsaugos būklė | ||||||||||||
 Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1] | ||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||
| ||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||
| Juniperus grandis R.P.Adams, 2006 | ||||||||||||
| Homotypiniai sinonimai | ||||||||||||
[2]
| ||||||||||||
| Paplitimas | ||||||||||||
 Didžiųjų kadagių (Juniperus grandis) ir vakarinių kadagių (Juniperus occidentalis) natūralus, apytikslis paplitimo arealas Šiaurės Amerikos žemyno vakaruose (pav. JAV vakarai) |
Didysis kadagys (Juniperus grandis) – pušūnų (Pinophyta) skyriaus, kiparisinių (Cupressaceae) šeimos, kadagių (Juniperus) genties visžalių dvinamių medžių rūšis,[3] bet kartais pasitaiko vienanamių individų.[4] Didieji kadagiai tarp kitų medžių rūšių išsiskiria savo įspūdingu ilgaamžiškumu.
Didysis kadagys kartais laikomas vakarinio kadagio (Juniperus occidentalis) varietetu arba porūšiu (žiūrėti sinonimus).
Taksonomija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aprašomas taksonas ilgą laiką buvo laikomas vakarinių kadagių (Juniperus occidentalis) sinonimu, kol Vasekas 1966 m. neaprašė šio taksono kaip atskiro porūšio. O vėliau atlikus lapų eterinio aliejaus ir genetinius tyrimus, Adamsas 2006 m. šiam taksonui suteikė rūšies statusą. Remiantis lapų eterinio aliejaus, genetiniais, morfologiniais ir tarp rūšinio kryžminimosi įrodymais, šis kaip atskiros rūšies rangas dabar plačiai pripažįstamas.[4] Taip pat DNR analizė parodė, kad didieji kadagiai yra labiau giminingi kietasėkliams kadagiams (Juniperus osteosperma) nei vakariniams kadagiams (Juniperus occidentalis) – Adams 2019 m.[3]
Dabartiniu supratimu, didieji kadagiai (Juniperus grandis), vakariniai kadagiai (Juniperus occidentalis) ir kietasėkliai kadagiai (Juniperus osteosperma) yra glaudžiai susiję, bet ir besiskiriantys taksonai, galintys tarpusavyje hibridizuotis, bet turintys mažai introgresijos įrodymų ir pasižymintys nuolatiniais ekologiniais skirtumais.[4]
Hibridizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Didieji kadagiai (Juniperus grandis) ir vakariniai kadagiai (Juniperus occidentalis) šiaurvakarių Nevadoje kryžminasi su kietasėkliais kadagiais (Juniperus osteosperma).[4]
Didžiųjų kadagių (Juniperus grandis) ir kietasėklių kadagių (Juniperus osteosperma) hibridai žinomi iš Nevados valstijoje esančios vienos vietovės (Adams 2013 m.). Remiantis lapų eterinių aliejų analize, įtariama, kad San Gabrielio ir San Bernardino kalnuose augantys kadagiai gali būti hibridinės kilmės, gauti susikryžminus didiesiems kadagiams (Juniperus grandis) iš Aukštųjų Siera kalnų ir kietasėkliams kadagiams (Juniperus osteosperma) iš Nevados valstijos (Adams ir Riefner 2015 m.).[3]
Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rūšis savaiminio paplitimo regione ganėtinai paplitusi, tačiau jos populiacijos individai auga išsibarstę.[3]
Savaime paplitę Šiaurės Amerikos žemyno vakaruose – Kalifornijoje,[4] ypač rytų, šiauryčių dalyje, bei valstijos Siera Nevados Kalnuose[3] ir Nevados valstijos vakarų pakraštyje.[5] Jų augimo regione temperatūros svyruoja labai įvairiai: vasarą dieną laikosi aukšta temperatūra, naktį – šaltis, o žiemą vyrauja šaltis ir gili sniego danga.[1]
Augavietės dažniausiai aptinkamos rytiniuose Siera Nevados kalnų šlaituose, tačiau taip pat randamos pietų Kalifornijos Panaminto, San Gabrielio ir San Bernardino kalnuose.[3]
Bendrai, ši rūšis aprašoma kaip dažna arba gausi įvairiose jos paplitimo vietose, įskaitant Tahou baseiną (Graf 1999 m.), Siera Nevados pietinę ribą (Ouveno kalnas) Kerno apygardoje (Twisselmann 1967 m.), Biro (Bear) ir Holkombo (Holcomb) slėnius San Bernardino kalnuose (Sargent 1922 m.). Charlet (1996 m.) pranešė, kad šis taksonas yra retas, nedažnas arba dažnas keliuose kalnų masyvuose vakarinėje ir galbūt šiaurinėje Nevados valstijoje.
Apie šią rūšį yra pranešimų ir iš centrinės Nevados valstijos dalies (Miller et al. 2005 m. šaltinis).
Augavietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jų augavietės 1000-3100 m aukštyje, ant sausų, stačių, uolėtų atodangų, kanjonų šlaitų.[6] Siera Nevadoje auga sekliame dirvožemyje, dažnai kartu su didingaisiais kėniais (Abies magnifica), baltakamienėmis pušimis (Pinus albicaulis), suktaspyglių pušų (Pinus contorta subsp. murrayana) porūšiu, kūginėmis pušimis (Pinus jeffreyi) arba juodosiomis cūgomis (Tsuga mertensiana). Pietiniame arealo pakraštyje prie San Bernardino apygardos, jis paprastai auga didesniame aukštyje nei kaliforniniai kadagiai (Juniperus californica) ir kietasėkliai kadagiai (Juniperus osteosperma). Tai vienintelė užfiksuota teritorija, kurioje vakariniai kadagiai (Juniperus occidentalis) ir vienaspyglės pušys (Pinus monophylla) auga kartu mišriame pušų (Pinus) – kadagių (Juniperus) miške, nors jų paplitimas geografiškai iš dalies sutampa ties vakariniu Nevados pakraščiu ir nuo rytų centrinės iki pietinės Kalifornijos dalies.[4]
Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
Žvynelių pavidalo lapija -
Uogų pavidalo kankorėžėliai -
Seno individo žievė -
Didysis kadagys augantis Josemičio nacionaliniame parke
Medžiai dažniausiai vienakamieniai. Šakos storos, kylančios į viršų arba platėjančios, dažnai išlenktos arba iškreiptos, lapinės šakos sudaro tankius apvalius kuokštus sunkių pagrindinių šakų galuose, jaunų medžių vainikas piramidės formos, o senų medžių tampa apvalus ir netaisyklingas. Senų medžių viršūnė beveik visada būna negyva.
Žievė iš pradžių lygi, rausvai ruda, paskui pilka, dribsniuota ir besilupanti, vėliau pluoštinė, nuo raudonai rudos iki rudos spalvos, lupasi plonomis juostelėmis.
Šakelės gausios, tvirtos – 1,2 (1,5-2) mm storio, šakojasi 60° ar mažesniu kampu.
Lapeliai tamsiai žali, abaksinės liaukos ovalios, gerai pastebimos, dažnai su geltonu ar baltu eksudatu.[4] Lapeliai panašūs į žvynelius, paprastai priglūdę aplink šakelę ir vienas prie kito tvarkingomis eilėmis.
Į uogas panašūs Kankorėžėliai 5-9 mm, mėlynai žali, vėliau mėlynai juodi ir sakingi.[5] Kankorėžiai subręsta per 2 metus. Sėklos be sparnelių. Kankorėžėlius ir sėklas išbarsto paukščiai ir žinduoliai.[6]
Apdulkinimo laikotarpis – gegužė ir birželis.
Matmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aukščiausi kadagių (Juniperus) genties medžiai. Auga labai lėtai.[1] Paprastai 10-15 m, maksimaliai iki 30 m aukščio. Kamieno skersmuo 30-100 cm, maksimaliai iki 250 cm kamieno skersmens medžiai.[4]
‘American Forests’ 1996 m. šaltiniais, Beneto kadagys (Bennett Juniper) yra masyviausias žinomas tarp visų kadagių (Juniperus) genties individas. Jo kamieno skersmuo – 388 cm, aukštis – 26 m, vainiko plotis – 18 m. Jis auga Stanislauso valstybiniame miške (Stanislaus National Forest), Kalifornijoje. Auga netoli pietinės zonos pakraščio, kurioje pasitaiko dviejų rūšių – didžiųjų ir vakarinių kadagių hibridų.[4]
Amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Viena iš Ilgaamžiškiausių Žemėje medžių rūšių. Seniausias žinomas individas yra Skofildo kadagys (Scofield Juniper), nustatytas jo amžius – 2675 metai (1998 m. šaltiniai). Beneto kadagio („Bennett Juniper“) amžius – 1220 metų, bet analitiko Piterio Brauno (Peter Brown) vertinimu, jo amžius yra apie 2200 metų (2006 m. šaltiniai).
Grėsmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šie kadagiai neatželia, ir paviršiniai ar didelio intensyvumo vainiko gaisrai dažniausiai šiuos kadagius pražudo. Bet gaisrai paprastai būna vidutinio intensyvumo, dega miško paklotė ir jos augalai, tad senesni medžiai paprastai išgyvena tokius gaisrus (van Wagtendonk ir Fites-Kaufman 2006 m.).[6]
Šiai rūšiai negresia gaisrai, kadangi didieji kadagiai aptinkami uolėtose vietovėse, kuriose yra labai maža gaisrų kilimo grėsmė.[3]
Kita[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rūšis netoleruoja paunksmės.[6]
Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šios rūšies mediena vertinga baldams ir medienos tekinimo darbuose, bet sodininkystėje naudojami ribotai.[1]
Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 „IUCN Red list - Juniperus occidentalis var. australis“. Pasaulinė gamtos apsaugos organizacijos rūšių raudonasis sąrašas. Nuoroda tikrinta 2011-03-08. Straipsnis anglų k.
- ↑ powo.science.kew.org / Juniperus grandis R.P.Adams
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 explorer.natureserve.org / Juniperus grandis
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 4,5 4,6 4,7 4,8 conifers.org / Juniperus grandis
- ↑ 5,0 5,1 berkeley.edu / Juniperus grandis SIERRA JUNIPER, GRAND JUNIPER
- ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 vegetation.cnps.org / Juniperus grandis; California Native Plant Society – A Manual of California Vegetation Online
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ipni.org / Juniperus grandis R.P.Adams
- wfoplantlist.org / Juniperus grandis R.P.Adams
Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
Siera Nevados rytinėje pusėje augantis didysis kadagys -
Kalifornijoje netoli ribos su Nevada, žemiau Aloho ežero ir į pietvakarius nuo Tahou ežero augantis didysis kadagys. -
Didysis kadagys prie Star lake ežero Kalifornijoje, netoli Nevados valstijos sienos. -
Kalifornijoje netoli ribos su Nevada, žemiau Aloho ežero ir į pietvakarius nuo Tahou ežero augantys didieji kadagiai. -
Didysis kadagys augantis 2680 m aukštyje -
Didysis kadagys iš Mokelumno tyrų (Mokelumne Wilderness) -
Dvikamienis didysis kadagys augantis rytinėje Siera Nevados dalyje prie Rokriko kanjono (Rock Creek Canyon) -
Didysis kadagys augantis Josemičio nacionaliniame parke -
Beneto kadagys iš pietų pusės -
Korikų medis (Hangmans Tree) -
Senas didysis kadagys -
Brandaus amžiaus mirštantis didysis kadagys augantis rytinėje Siera Nevados dalyje prie Rokriko kanjono (Rock Creek Canyon)
_(28140934584).jpg)
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |