Cheminio ginklo konvencija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Cheminių ginklų konvencijos narės:

██ Pasirašė ir ratifikavo

██ Pritarė

██ Pasirašė, bet neratifikavo

██ Ne narė

Cheminio ginklo konvencija (pilnas pavadinimas Konvencija dėl cheminio ginklo kūrimo, gamybos, kaupimo ir panaudojimo uždraudimo bei jo sunaikinimo, angl. Chemical Weapons Convention) – tarptautinis ginklų kontrolės susitarimas, draudžiantis cheminio ginklo gamybą, kaupimą ir naudojimą. Šį susitarimą kontroliuoja Cheminio ginklo draudimo organizacija (būstinė įsikūrusi Nyderlandų Hagos mieste), prižiūrinti visus cheminių ginklų sunaikinimo faktus.

Konvencija daugumos šalių buvo pasirašyta 1993 m. sausio 13 d. Paryžiuje. Įsigaliojo 1997 m. balandžio 29 d. ir tapo antrąja tarptautine sutartimi (po Biologinio ginklo konvencijos), uždraudusia visą masinio naikinimo ginklų rūšį. 2013 m. rugsėjį prie šios konvencijos buvo prisijungusios 189 pasaulio šalys.[1]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Iki priimant Cheminio ginklo konvenciją, pagrindinis tarptautinis susitarimas, reguliuojantis cheminio ginklo naudojimą, buvo Ženevos Protokolas, priimtas 1925 m. ir turintis nemažai trūkumų. Pavyzdžiui, jis nedraudė cheminio ginklo vystymo ir kaupimo. Kai kurios šalys taip pat protokolą priėmė su išlygomis, sumažinančiomis apribojimus.

Diskusijos dėl konvencijos būtinumo prasidėjo dar 1968 m. Jungtinių Tautų Organizacijos įkurto Nusiginklavimo komiteto susitikimų metu. Pagrindinės dalyvės buvo JAV ir Sovietų Sąjunga, siekusios pasirašyti dvišalį susitarimą, bet 1990 m. galiausiai priėmusios susitarimą, kad sutartis būtų daugiašalė ir atvira visų valstybių narystei. Tuo pagrindu buvo pradėtas Cheminio ginklo konvencijos rengimas.[2]

Turinys[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal konvenciją, cheminiu ginklu laikomos bet kokios toksinį poveikį turinčios cheminės medžiagos, kurios nenaudojamos taikiems tikslams, bei kariniai įrengimai ir jų detalės, sukurti tikslingai sukelti žmonių mirtį arba sužalojimus, naudojant chemines medžiagas. Toks bendras cheminio ginklo apibrėžimas buvo pasitelktas siekiant išvengti, kad kariniais tikslais nebūtų naudojamos sutarties prieduose neišvardintos medžiagos.[3]

Pagrindiniai konvencijos tikslai yra šie:

  • cheminio ginklo gamybos ir naudojimo draudimas;
  • cheminių ginklų, gamybos priemonių ir vietų sunaikinimas;
  • cheminio ginklo draudimo organizacijos ir šalies, norinčios naudoti cheminį ginklą, glaudus bendradarbiavimas;
  • tarptautinis bendradarbiavimas taikiam cheminio ginklo panaudojimui konkrečiose vietovėse.

Nariai[taisyti | redaguoti kodą]

2013 m. rugsėjį prie šios konvencijos buvo prisijungusios 189 pasaulio šalys. Dar dvi šalys (Izraelis ir Mianmaras) šią sutartį pasirašė, tačiau galutinai neratifikavo.[4]

2013 m. rugsėjo 14 d. Sirija, po cheminio ginklo panaudojimo 2013 m. Gutos cheminių atakų metu, pareiškė norą prisijungti prie šios konvencijos spalio 14 d.[5] Šalis buvo priversta tai padaryti norėdama išvengti JAV pajėgų karinių smūgių.

Valdymas ir įgyvendinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Konvencijos įgyvendinimą prižiūri Cheminio ginklo draudimo organizacija. Pagrindinis sprendimų priėmimo organas yra kasmetinė šalių narių konferencija. Konferencijoje svarstomus klausimus ruošia bei organizacijos biudžetą valdo Taryba, susidedanti iš 41 šalies atstovų, reprezentuojančių penkis pasaulio regionus. Kasdieniais administravimo klausimais rūpinasi Sekretoriatas, tarp kurio darbuotojų yra ir inspektoriai, atliekantys su cheminiu ginklu susijusių vietų (pavyzdžiui, saugyklų) patikras.

Daugiausia dėl konvencijos reikalavimų įgyvendinimo, iki 2013 m. liepos mėnesio pabaigos pasaulyje buvo sunaikinta 81 procentas žinomo cheminio ginklo atsargų.[6]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]