Masinio naikinimo ginklas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Masinio naikinimo ginklas – ginklų rūšis, kurie gali visiškai sunaikinti arba padaryti itin didelę žalą dideliam gyvų organizmų, natūralių ir nenatūralių struktūrų (pvz.:pastatai, kalnai) skaičiui arba pažeisti Žemės biosferą. Masinio naikinimo ginklai skirstomi į keturias pagrindines rūšis:

Iš pradžių terminas derintas su strateginiu bombardavimu, tačiau vėliau jis buvo kur kas labiau išplėtotas.

Terminas[taisyti | redaguoti kodą]

Terminą masinio naikinimo ginklas pirmąkart užrašė anglikonų prelatas Viljamas Kosmas Gordonas Langas, atkreipdamas dėmesį į Gernikos subombardavimą 1937 m.

Kam gali dabar neskaudėti širdies dėl pasibaisėtinų skerdynių, kančių, daugeriopių baisumų, pagalvojus apie karą Ispanijoje ir Kinijoje? Kaip gali būti nebaisu, pagalvojus apie, kiek reikštų kitas masinis karas su visais naujais masinio naikinimo ginklais?[1]

Tuo metu dar nebuvo branduolinių ginklų. Iki tol buvo panaudotas tik cheminis ginklas. Japonija tada vykdė tyrimus su biologiniais ginklais.

Baigiantis Antrajam Pasauliniam karui, po Hirosimos ir Nagasakio subombardavimo, o vėliau, Šaltojo karo metu terminas buvo pritaikytas netradiciniams ginklams, ypač branduoliniam ginklui. Terminą branduoliniams ir radiologiniams ginklams pritaikė Viljamas Safyras.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "Archbishop’s Appeal, " Times (London), 28 December 1937, p. 9.