Batinjolio lenkų mokykla

Batinjolio lenkų mokykla
[[Vaizdas:{{{emblema}}}\|Batinjolio lenkų mokykla herbas\|center\|100px]]

Adresas	Paryžius
Direktorius(-ė)	{{{direktorė}}}
Mokinių skaičius	{{{skaičius}}}
Įkūrimo data	1842 m.
Uždarymo data	1922 m.
Išleista laidų	{{{laidos}}}
Pedagogų skaičius	{{{darbuotojai}}}

48°53′11″ š. pl. 2°19′10″ r. ilg. / 48.88639°š. pl. 2.31944°r. ilg. / 48.88639; 2.31944 Batinjolio lenkų mokykla (pranc. École polonaise des Batignolles, lenk. Szkoła Narodowa Polska Batiniol) – Prancūzijos sostinės Paryžiaus Batinjolio rajone veikusi aukštesnioji mokykla (licėjus), teikusi išsilavinimą lenkų ir prancūzų kalbomis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po 1831 m. sukilimo iš Lenkijos Kongreso karalystės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemių į Prancūziją persikėlė daugybė sukilėlių, kai kurie su šeimomis. Šis reiškinys, kartu su sukilimo numalšinimu sukrėtęs buvusios ATR gyvenimą, vėliau buvo pavadintas Didžiąja emigracija. Persikėlėlių vaikams nuo 1841 m. buvo galima lankyti prancūzišką mokyklą Šatijono miestelyje prie Paryžiaus.

1842 m. pradėjo veikti savarankiškas licėjus, kuriame mokiniai išeidavo ne tik prancūziškos mokyklos kursą, bet ir buvo mokomi lenkų kalbos ir istorijos. Auklėtiniai devėjo uniformas su ant sagų įspaustais Lenkijos Ereliu ir Lietuvos Vyčiu. Mokykla ilgai nuosavų patalpų neturėjo, tik 1844 m. ji galutinai persikraustė į Batinjolio rajoną. Lėšas švietimo įstaigos išlaikymui rinko emigrantų visuomenė: labdaros koncertą surengė kompozitorius Frederikas Šopenas, aukojo prancūzų geradariai, net 29 tūkst. frankų sumą padovanojo buvęs sukilėlis Janas Leduchovskis.

1852 m. išpirkus pastatą, jame buvo įrengtos 12 klasių, gimnastikos salė, laboratorija ir gydytojo kabinėtas. Mokiniai galėjo apsigyventi internate, pastate įrengti buvo ir butai mokytojams. Ypatingą pasididžiavimą kėlė 20 000 tomų biblioteka (1865 m. duomenys), pavykus dalį uždarytos Vilniaus universiteto bibliotekos atsigabenti į Paryžių. Be to, savo skaitlingą knygų rinkinį perdavė tuo metu Briuselyje dėstęs Vilniaus universiteto istorijos profesorius Joachimas Lelevelis, mokinių tėvai ir kt.

Buvo įdarbinti 36 mokytojai, besimokančiųjų skaičius augo – vienu metu jis pasiekė 300. Auklėtinių (daugiausiai bajoraičių) tarpe vyravo promilitaristinės nuotaikos, buvo tikimasi netrukus važiuoti į tėvų žemę ir dalyvauti jos išvadavime. Papildomai buvo dėstoma topografija ir organizuojami kariniai lauko mokymai. 1845–1870 m. daugiau nei 60 abiturientų stojo studijuoti šalies karinėse mokyklose ir siekė karjeros Prancūzijos kariuomenėje. 1869 m. Napoleonas III šiai švietimo įstaigai suteikė visuomenės pripažintos mokyklos statusą, iki 1870 m. jos veiklą finansavo šalies vyriausybė.

Net 25 metus Mokyklos tarybai vadovavo buvęs Vilniaus universiteto profesorius Severinas Galezovskis ir aukštas licėjaus vertinimas Prancūzijoje yra siejamas su šiuo vardu. Mokyklos kieme jam iškilo paminklas.

Prancūzijos–Prūsijos karas ir ypač Paryžiaus Komuna nepataisomai pakenkė Batinjolio licėjui: nemažai mokinių dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose, todėl po jų prieš šią švietimo įstaigą valdžia griebėsi represijų. Uždarymo pavyko išvengti, bet mokykla turėjo iš Batinjolio išsikraustyti. Vėliau mokinių skaičius vis mažėjo ir galiausiai 1922 m. ji buvo uždaryta.

Dabartiniu metu buvusiose patalpose veikia mokykla prie Lenkijos ambasados Prancūzijoje.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikiteka: Batinjolio lenkų mokykla – vaizdinė ir garsinė medžiaga