Aukštadvario piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Aukštadvario piliakalnis
Aukstadvario piliakalnis 2.jpg
Piliakalnio viršūnėje

Aukštadvario piliakalnis
Koordinatės
54°34′23.3″N 24°31′9.9″E / 54.573139°N 24.519417°E / 54.573139; 24.519417Koordinatės: 54°34′23.3″N 24°31′9.9″E / 54.573139°N 24.519417°E / 54.573139; 24.519417
Savivaldybė Trakų rajonas
Seniūnija Aukštadvario seniūnija
Aukštis 9-15 m
Plotas 80 x 50
Priešpilis gyvenvietė
Naudotas II a. pr. m. e. - XIV a.
Žvalgytas 1928
Tirtas 1957-1960 m.
Registro Nr. A1137KP / 24140 / AR1217

Aukštadvario piliakalnis su gyvenviete (registro kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. A1137KP, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR1217) – piliakalnis ir senovinė gyvenvietė Trakų rajono savivaldybės teritorijoje, Aukštadvario miestelio pietvakariniame pakraštyje, Verknės kairiajame krante. Pietryčiuose telkšo Pilaitės (Zomkelio) ežeras, todėl dar vadinamas Pilaitės piliakalniu. Pasiekiamas iš Aukštadvario pasukus Onuškio keliu, prieš Verknę pasukus į dešinę vakarų kryptimi, pavažiavus 600 m, dešinėje.

X–XIV a. stovėjo medinė pilis. Vėliau jai netekus gynybinės reikšmės, įsikūrė Didžiojo kunigaikščio dvaras.

Piliakalnis[taisyti | redaguoti kodą]

Piliakalnio šlaitai statūs, 9–15 m aukščio. Aikštelė ovali, rytų-vakarų kryptimi 80 x 50 m dydžio, apjuosta 0,6–2 m aukščio, 14 m pločio pylimu, kuris šiauriniame pakraštyje neišlikęs. Pietryčių pusėje yra Zamkelio arba Pilaitės ežeras, dabar tai Verknės tvenkinio dalis. Piliakalnio rytinėje, pietinėje ir vakarinėje pašlaitėse, 2 ha plote yra III a. - XIV a. papėdės gyvenvietė

Tyrimai[taisyti | redaguoti kodą]

Piliakalnio pietinė pašlaitė

Piliakalnį 1928 m. aprašė Petras Tarasenka. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1957-1960 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, vadovas Vytautas Daugudis, ištyrė piliakalnio aikštelės vakarinę ir pietvakarinę dalis, 958 m². 1957–1958 m. instituto archeologai, vadovė A. Bernotaitė-Gerdvilienė, ištyrė apie 2400 m² papilio gyvenvietės. Aikštelėje aptikta II a. pr. m. e.- I a. pr. m. e. medinės gynybinės užtvaros, gyvenamųjų ir ūkinių pastatų liekanų.

Rasta akmeninių kirvukų, trintuvų, kaulinių adiklių, ylų, smeigtukų, geležies gargažių, neryškiai brūkšniuotos lipdytosios keramikos. IIV a. kultūriniame sluoksnyje rasta ilgo stulpinės konstrukcijos baltų gentims būdingo pastato liekanų, įvairių metalinių dirbinių, pusė Djakovo tipo svarelio, lipdytosios brūkšniuotu bei gludintu paviršiumi keramikos. Manoma, kad I tūkstantmečio antrojoje pusėje aikštelėje papilio gyventojai slėpėsi tik kilus pavojui.

X a.-XIV a. gynybiniai įrenginiai buvo sustiprinti. Pylimo vidinėje pusėje aptikta 6 rentininių medinių gyvenamųjų ir ūkinių pastatų liekanų bei įvairių metalo dirbinių, keramikos, medžiojamųjų ir naminių gyvulių kaulų, suanglėjusių varpinių ir ankštinių javų grūdų.

Aikštelės viršutiniame kultūriniame sluoksnyje rasta XV a.- XVII a. medinių dvaro pastatų liekanų, greičiausiai priklausiusių dar XVI a.Maskvos pabėgusiam didikui I. Liackiui. Papilio kultūrinis sluoksnis labai suardytas, datuojamas III a.- XIV a. Jame aptikta medinių pastatų liekanų ir radinių, analogiškų rastiesiems piliakalnyje, metalo lydymo krosnelių liekanų.[1] Surinkta apie 1800 įvairių dirbinių ir apie 19 000 puodų šukių. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Piliakalnyje stovėjo Navinpilio pilis, kurią 1381 m. vasario 14 d. panaudodami patrankas puolė kryžiuočiai. Pilis pasidavė ir buvo sudeginta, tačiau greitai lietuvių atstatyta, nes 1382 m. sausio mėnesį vėl minima, paminėta ir 1384 m.[2] Čia buvo miestelio senoji dalis, gyvenvietė.

Legendos[taisyti | redaguoti kodą]

Senovėje čia stovėjusios pilies valdovo duktė kartą sugalvojusi pasivaž­inėti. Tuomet ji iš pilies išvažiavusi puošnia karieta, traukiama net ketverto arklių. Karietoje buvusi skrynia pilna pinigų ir mažas šunelis. Besileidžiant nuo pilies kalno, arkliai kažko pasibaidė ir karalaitę su karieta nunešė tiesiog į netoli pilies esantį Pilaitės ežerą, kur visas ekipažas nuskendo. Nors tėvai dukters po to ilgai ieškojo, tačiau viskas buvo veltui. Tačiau praslinkus kuriam laikui, vietos gyventojai, ypač prieš patekant saulei, ežere kartais matydavo plaukiojančią gražią skrynią, ant kurios tupėdavęs mažas šunelis. Paskui vėl ramiai tyvuliuodavęs ežeras.[3]

Aplinkiniai piliakalniai[taisyti | redaguoti kodą]

Blank-50px.png Lavariškių piliakalnis 3 km Pamiškės piliakalnis 6 km
Beižionių piliakalnis 12 km
Naujasodžio piliakalnis (Trakai) 3 km Blank-50px.png
Gerulių piliakalnis 17 km
Lepelionių piliakalnis 8 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Strėvos piliakalnis 13 km
Pivašiūnų piliakalnis 16 km Mirgelių piliakalnis 4 km Žuklijų I piliakalnis 13 km

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Vytautas Daugudis. Aukštadvario piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 228 psl.
  2. Kultūros vertybių registras
  3. Aukštadvario piliakalnis
  • Lietuvos TSR archeologijos atlasas. V. 1975. t.2 p. 32 (41)
  • Lietuvos piliakalniai: atlasas. Vilnius, 2005, t. 3, p. 142-143.
  • Kultūros paminklų enciklopedija. V. 1998.
  • V. Daugudis. Drevnije sooruženija gorodišča i selišča Aukštadvaris // Tezisy dokladov na sesii, posviaščionnoj itogam archeologičeskich i etnografičeskich ekspedicij 1960 g.- Riga, 1961.- P.24-26.
  • P. Kulikauskas. Seniausi pastatai Lietuvoje //LTSR architektūros klausimai.- V., 1960.- T.1.- P.50-51.
  • P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius. Lietuvos archeologijos bruožai.- V.,1961.- P.270-273.
  • Покровский Ф. В. Археологическая карта Виленской губернии. Вильна. 1893.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]