Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS) – visuomeninis judėjimas, siekęs Lietuvos valstybingumo atkūrimo.

Turinys 1 Ištakos 2 Formavimasis ir politiniai siekiai 3 Organizacinė struktūra 4 Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai 5 Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo nariai 6 Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai 7 Sąjūdžio įvaizdis Vakaruose 7.1 JAV 7.2 Vokietija 7.3 Didžioji Britanija 7.4 Prancūzija 7.5 Čekoslovakija (ČSFR) 7.6 Islandija 8 Sąjūdis po 1993 m. 9 Sąjūdis kituose Lietuvos miestuose 10 Sąjūdžio spauda 11 Literatūra 12 Nuorodos 13 Šaltiniai

[taisyti] Ištakos

1987 m. susikūrė pirmosios nuo valdžios institucijų nepriklausomos paminklosaugos organizacijos: 1987 m. kovo mėnesį „Talka“, gegužės mėnesį-ekohumanistinė draugija „Santarvė“, vėliau pasivadinusi „Žemynos“ klubu. Vilniuje ėmė veikti ir daugelis intelektualų diskusijų klubų. Lietuvių inteligentijos siekis kurti platesnio pobūdžio organizaciją išryškėjo taip pat 1987 m. 1987 m. gegužės mėnesį Česlovo Kudabos ir kitų pastangomis buvo įkurta organizacija, pavadinta Lietuvos kultūros fondu. Jo tiesioginis uždavinys buvo kultūros paveldo puoselėjimas, tyrimai, lėšų kultūros paminklams restauruoti rinkimas. Neoficialūs organizacijos tikslai buvo daug platesni, bet šiai organizacijai nebuvo lemta tapti plačia visuomenine organizacija dėl valdžios suvaržymų. Neleista steigti fondo teritorinių skyrių provincijoje, fondo veikla buvo atidžiai sekama ir kontroliuojama. Daugumą eilinių sąjūdininkų siekusių reformų 1987 - 1988 metais padrąsino ir užvaldė Lietuvos Laisvės Lygos bei kitų disidentinių organizacijų bekompromisis Lietuvos nepriklausomybės siekis išreikštas reikalavimu naikinti 1939 m. rugpjūčio 23 d. Kremliuje pasirašyto Ribentropo Molotovo pakto slaptų protokolų pasekmes. Šis reikalavimas pirmą kartą mitinge viešai deklaruotas prie Adomo Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūčio 23 d.

[taisyti] Formavimasis ir politiniai siekiai

Tikrąja judėjimo pradžia paprastai laikomas Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės susikūrimas 1988 m. birželio 3 d. Iniciatyvinę grupę sudarė 35 žymūs Lietuvos mokslo ir meno žmonės, iš jų 17 priklausė komunistų partijai. Steigiamasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas įvyko 1988 m. spalio 22-23 d. Į LPS steigiamąjį suvažiavimą buvo išrinkti 1027 delegatai, kuriuos išrinko Sąjūdžio rėmimo grupės iš visų LTSR rajonų. Suvažiavime užsiregistravo 1021 delegatas. Pagal socialinę sudėtį vyravo tarnautojai, iš jų gausiausia mokslininkų ir menininkų grupė – 283. Net 693 delegatai buvo su aukštuoju išsilavinimu. Delegatai atstovavo maždaug 1000 rėmimo grupių, Sąjūdžio veikloje dalyvavo apie 180 tūkstančių žmonių. Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime buvo priimta Sąjūdžio programa ir įstatai, sukurti valdymo organai.Į LPS Seimo tarybą LPS Seimas išrinko daugumą Iniciatyvinės grupės narių, 11 iš 35 išrinktųjų LPS Seimo tarybos narių Iniciatyvinei grupei nepriklausė. Rinkimuose į LPS Seimo tarybą daugiausia balsų gavo Romualdas Ozolas (193 iš 212). Kaip organizacija oficialiai įregistruotas 1989 kovo 16. Sąjūdis leido neoficialų savilaidos laikraštį Sąjūdžio žinios bei legalų savaitraštį „Atgimimas“. Sąjūdžio laikraščiu pradžioje skelbėsi ir „Respublika“. Iš pradžių LPS deklaravo kultūrinio atgimimo, demokratizavimo ir ekonominio savarankiškumo siekius, bendradarbiavo su Lietuvos Komunistų partija(LKP). Nuo 1988 m. lapkričio mėnesio LPS užėmė savarankišką politinę poziciją, vis labiau diferencijavosi nuo LKP ir 1989 m. vasario 16 d. viešai deklaravo, kad judėjimo pagrindinis siekis yra nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimas. Taip jis tapo opozicija LKP, kuri dar apie pusmetį kartojo perestrojkos lozungus apie atsinaujinusią TSRS. 1989 m. kovo 26 d. rinkimuose į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą Sąjūdžio remti kandidatai iškovojo 36 vietas iš 42. 1990 metų vasario 24 d. (pakartotiniai balsavimai kovo 4-10 d.) rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą Sajūdžio remiami kandidatai gavo 101 mandatą iš 141. Būtent Sąjūdžio deputatų balsai nulėmė 1990 m. kovo 11 d. valstybės atkūrimo akto priėmimą.

[taisyti] Organizacinė struktūra

LPS steigiamajame suvažiavime buvo sukurti centriniai LPS koordinaciniai organai: LPS Seimas (220 narių) ir LPS Seimo taryba (35 nariai). Atsiribojimas nuo LKP vertė stiprinti LPS organizacinę struktūrą. Iki tol tiek Iniciatyvinė grupė, tiek LPS Seimo taryba buvo kolegialus organas, kur visi nariai turėjo vienodas teises. 1989 m. lapkričio 25 d. LPS Seimo tarybos posėdyje buvo išrinktas LPS Seimo tarybos pirmininkas, kuriuo tapo Vytautas Landsbergis, buvo įkurtas profesionaliai dirbantis Sąjūdžio sekretoriatas. Didžioji dalis vietinių LPS rėmimo grupių susikūrė iki LPS steigiamojo suvažiavimo. Sąjūdžio vietos organizacija aiškiai dubliavo LKP(vadinamosios pirminės partinės LKP organizacijos) modelį. Todėl rėmimo grupės buvo tiek teritorinės, tiek institucinės. Ten, kur egzistavo LKP pirminė organizacija, kūrėsi ir Sąjūdžio rėmimo grupė, taip tapdama opozicine jėga iki tol monopolistinei LKP. Šalia LPS Seimo tarybos gana įtakingos buvo LPS Vilniaus koordinacinė taryba ir LPS Kauno taryba. Beje, LPS politinės programos evoliucijai visąlaik darė įtaką varžybos tarp dviejų Sąjūdžio grupuočių, vadintų tiesiog vilniečiais ir kauniečiais. Kauniečių grupė buvo politiškai radikalesnė ir nuolat spaudė užimti bekompromisinę išėjimo iš TSRS, nepriklausomybinę poziciją.

[taisyti] Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė, išrinkta 1988 m. birželio 3 d. susirinkime Mokslų Akademijos salėje. Ingei Lukšaitei atsisakius dalyvauti, Iniciatyvinėje grupėje liko 35 nariai:

Regimantas Adomaitis Vytautas Bubnys Juozas Bulavas † Antanas Buračas Algimantas Čekuolis Virgilijus Čepaitis Vaclovas Daunoras Sigitas Geda † Bronius Genzelis Arvydas Juozaitis Julius Juzeliūnas † Algirdas Kaušpėdas Česlovas Kudaba † Bronius Kuzmickas Vytautas Landsbergis Bronius Leonavičius Meilė Lukšienė Alfonsas Maldonis

Justinas Marcinkevičius Alvydas Medalinskas Jokūbas Minkevičius † Algimantas Nasvytis Romualdas Ozolas Romas Pakalnis Saulius Pečiulis Vytautas Petkevičius † Kazimiera Prunskienė Vytautas Radžvilas Raimundas Rajeckas † Artūras Skučas Gintaras Songaila Arvydas Šaltenis Vitas Tomkus Zigmas Vaišvila Arūnas Žebriūnas

[taisyti] Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo nariai

Sąjūdžio Seimo nariai, išrinkti ir patvirtinti Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 23 d.:

Aleksandras Algirdas Abišala Laima Abraitytė Arūnas Acus Regimantas Adomaitis Ričardas Adomaitis Vytautas Ališauskas Vaclovas Aliulis Kazys Alminas Julius Andrejevas Artūras Aniulis Bronius Antanaitis Vaidotas Antanaitis Kazimieras Antanavičius Mensaidas Bairaševskis Osvaldas Balakauskas Petras Balčiūnas Raimundas Bartusevičius Nijolė Angelė Baužytė Julius Beinortas Gintautas Bendoraitis Rimantas Braziulis Vytautas Brėdikis Vytautas Bubnys Juozas Bulavas Antanas Buračas Audrius Butkevičius Alvydas Butkus Algimantas Čekuolis Virgilijus Juozas Čepaitis Vytautas Čepas Vytautas Čeponis Algirdas Eduardas Čižas Albinas Daubaras Stasys Daugėla Vaclovas Daunoras Saulius Filipavičius Kazys Gaščiūnas

Sigitas Geda Eugenijus Gentvilas Bronius Genzelis Gintaras Gibas Kazys Girdžiūnas Leonas Vytautas Glinskis Aringas Gorodeckis Algis Graužinis Ona Jurina Gricienė Saulius Gricius Bronius Grigelionis Ričardas Gudaitis Romas Gudaitis Aronas Gutmanas Eugenijus Ignatavičius Gediminas Ilgūnas Leonidas Jacinevičius Leonardas Jagminas Gediminas Jakavonis Juozas Jakštas Albinas Jakubauskas Vincentas Jalinskas Vytautas Janonis Gytis Januševičius Albinas Januška Egidijus Jarašiūnas Vladimir Jefremov Georgij Jefremov Jonas Jonynas Vitalija Teresė Jonušienė Kazys Juknius Balys Juodzevičius Arvydas Juozaitis Julius Juzeliūnas Virgilijus Kačinskas Jonas Kairevičius Gunaras Imantas Kakaras

Antanas Kalanta Petras Kaltenis Alvydas Karalius Gediminas Karalius Valdemaras Katkus Algirdas Kaušpėdas Algimantas Keina Jonas Keldušis Faustas Keršys Aleksandras Klumbys Egidijus Klumbys Halina Kobeckaitė Vytautas Kolesnikovas Antanas Kontautas Juozas Kontautas Aldona Veronika Koskienė Gediminas Kostkevičius Vytautas Krikščiūnas Vytautas Kubilius Česlovas Kudaba Petras Kudaba Bronius Kuzmickas Vincas Kuzminskas Vytautas Landsbergis Eugenijus Laurinaitis Mečys Laurinkus Vytautas Ledas Bronius Leonavičius Valdas Liegus Jonas Liorančas Algimantas Lisauskas Gytis Lukšas Meilė Lukšienė Zygmunt Mackievič Stasys Makūnas Alfonsas Maldonis Justinas Marcinkevičius

Marcelijus Teodoras Martinaitis Juozas Matulaitis Robertas Matulionis Alvydas Medalinskas Nikolaj Medvedev Elena Mezginaitė Giedrė Mickūnaitė Raimundas Mickūnas Vaclovas Mikulskis Leonas Milčius Jokūbas Minkevičius Nijolė Misiūnienė Kazimieras Motieka Algirdas Mulevičius Romualdas Murėnas Valdas Narkūnas Algimantas Nasvytis Birutė Nedzinskienė Eimuntas Nekrošius Laimonas Noreika Algimantas Norvilas Jurgis Oksas Juozas Olekas Romualdas Ozolas Ričardas Pabiržis Bernardas Gytis Padegimas Romas Pakalnis Algirdas Patackas Vytautas Paukštė Zita Paulauskaitė Rolandas Paulauskas Saulius Pečeliūnas Saulius Pečiulis Algimantas Peškys Vytautas Petkevičius Vilhelmas Petraitis Vytautas Petras Plečkaitis

Vidmantas Povilionis Kazimira Prunskienė Romualdas Pukštas Antanas Račas Pranas Račiūnas Vytautas Radžvilas Raimundas Leonas Rajeckas Irena Ratkienė Antanas Rybelis Aloyzas Sakalas Henrikas Sambora Algirdas Saudargas Gintaras Simanaitis Artūras Simanavičius Arnoldas Simėnas Artūras Skučas Alfredas Smailys Morkus Smelevičius Gintaras Songaila Mindaugas Stakvilevičius Dalius Stancikas Antanas Stančikas Vytautas Stanionis Vidmantas Staniulis Gintautas Vincentas Stankaitis Antanas Stanevičius Česlovas Vytautas Stankevičius Ignas Stankovičius Valentin Stech Rimantas Šagždavičius Arvydas Šaltenis Saulius Šaltenis Juozas Šatas Jonas Šedys Gediminas Šerkšnys Gintaras Šileikis Sigitas Šilinskas

Irena Šimanauskienė Jonas Šimėnas Zita Šličytė Vytautas Šneideris Stanislavas Taišerskis Vitas Tomkus Vytautas Umbrasas Kazimieras Uoka Stasys Uosis Kęstutis Urba Danutė Vabalaitė Zigmas Vaišvila Petras Vaitiekūnas Viktoras Valašinas Vidmantas Valiušaitis Povilas Varanauskas Dionizas Varkalis Kazimieras Vasiliauskas Evaldas Vėbra Raimundas Vedegys Virmantas Velikonis Arvydas Verseckas Jonas Verseckas Julius Veselka Vytautas Viliūnas Vaclovas Vingras Audrius Vingrys Vanda Zaborskaitė Albertas Zalatorius Emanuelis Zingeris Aleksandras Žalys Sigitas Žalnieravičius Arūnas Žebriūnas Vytautas Žukas

[taisyti] Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai

Taryba buvo renkama iš 35 žmonių. Rinkimai baigėsi 1988 spalio 24 d. 4 val. 17 min. Į Tarybą išrinkti šie Sąjūdžio Seimo nariai:

1. Romualdas Ozolas, filosofas, - 193 balsai,
2. Kazimiera Prunskienė, ekonomistė, - 192 balsai,
3. Vytautas Landsbergis, muzikologas, - 187 balsai,
4. Bronius Genzelis, filosofas, - 180 balsų,
5. Sigitas Geda, poetas, - 179 balsai,
6. Vitas Tomkus, žurnalistas, - 173 balsai,
7. Arvydas Juozaitis, filosofas, - 165 balsai,
8. Julius Juzeliūnas, kompozitorius, - 162 balsai,
9. Bronius Kuzmickas, filosofas, - 160 balsų,
10. Vytautas Petkevičius, rašytojas, - 156 balsai,
11. Justinas Marcinkevičius, poetas, - 152 balsai,
12. Alvydas Medalinskas, ekonomistas, - 151 balsas,
13. Virgilijus Čepaitis, rašytojas, - 150 balsų,
14. Vaclovas Aliulis, kunigas, - 149 balsai,
15. Zigmas Vaišvila, fizikas, - 147 balsai,
16. Algirdas Kaušpėdas, architektas, muzikas, - 139 balsai,
17. Algimantas Nasvytis, architektas, - 139 balsai,
18. Kazimieras Motieka, teisininkas, - 137 balsai,
19. Algimantas Čekuolis, rašytojas, - 136 balsai,
20. Antanas Buračas, ekonomistas, - 131 balsas,
21. Jokūbas Minkevičius, filosofas, - 122 balsai,
22. Vaidotas Antanaitis, miškininkas, - 115 balsų,
23. Kazimieras Antanavičius, ekonomistas, - 105 balsai,
24. Romas Gudaitis, rašytojas, - 105 balsai,
25. Arūnas Žebriūnas, kino režisierius, - 104 balsai,
26. Vytautas Bubnys, rašytojas, - 92 balsai,
27. Marcelijus Martinaitis, poetas, - 82 balsai,
28. Georgijus Jefremovas, poetas, - 79 balsai,
29. Vytautas Radžvilas, filosofas, - 78 balsai,
30. Česlovas Kudaba, geografas, - 77 balsai,
31. Emanuelis Zingeris, filologas, - 72 balsai,
32. Raimundas Rajeckas, ekonomistas,- 72 balsai,
33. Mečys Laurinkus, sociologas, - 69 balsai,
34. Kazimieras Uoka, darbininkas, - 68 balsai,
35. Osvaldas Balakauskas, kompozitorius, - 65 balsai.

[taisyti] Sąjūdžio įvaizdis Vakaruose

[taisyti] JAV

JAV Sąjūdis ir Lietuvos nepriklausomybės siekis vertintas itin dviprasmiškai. Iš Baltijos šalių kilę amerikiečiai ėmė spausti Kongresą, kad būtų aktyviai paremta nepriklausomybė. Oficiali JAV valdžia, visų pirma prezidentas George Bush, skatino Sąjūdį derėtis su TSRS vadovu M. Gorbačiovu. Lietuvos klausimas buvo plačiai aptarinėtas JAV ir TSRS derybų metu. JAV ragino TSRS nenaudoti karinės jėgos Baltijos šalyse, nes kitu atveju Maskvai būtų pritaikytos ekonominės sankcijos. JAV pasmerkė 1991 m. sausio 13 d. įvykius Vilniuje. Paprasti amerikiečiai palaikė Sąjūdį ir Lietuvos nepriklausomybės idėją.

JAV administracija atsargiai žiūrėjo į Vytautą Landsbergį, ir prasmingesne bendravimo formą laikė pokalbius su ministre pirmininke Kazimiera Prunskiene.

[taisyti] Vokietija

Sąjūdžio veikla sutapo su Vokietijos suvienijimo problemos sprendimu. Oficiali Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) pozicija buvo neutrali. Teigta, kad Sąjūdžio palaikymas gali turėti įtakos Vokietijos ir TSRS santykiams. Helmutas Kohlis, 1988-1991 m. ėjęs VFR federalinio kanclerio pareigas, pasisakė už mažų žingsnelių taktiką. Anot jo, Sąjūdis, vykdydamas politiką viskas arba nieko, stato galimybę Lietuvai tapti nepriklausomai. Vis dėlto, VFR iš dalies pateisino šią Sąjūdžio iniciatyvą. Valstybės Vyriausybės pareiškime H. Kohlis teigia, kad VFR nepripažįsta TSRS įvykdytos Baltijos valstybių aneksijos.

[taisyti] Didžioji Britanija

Britai, būdami geopolitiniai TSRS oponentai, visuomet palaikė Baltijos šalių siekį tapti nepriklausomomis. 1990 m. Londone Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Thatcher susitiko Vytautą Landsbergį, kuriam patarė elgtis atsargiai ir paragino imtis derybų su TSRS. Savo atsiminimų knygoje „Metai Downing Streete“ M. Thatcher vadina V. Landsbergį prezidentu.

[taisyti] Prancūzija

Prancūzijos prezidentas Francois Mitterandas kritiškai vertino Sąjūdžio ketinimus. 1990 m. kovo 11 d. jis neoficialiai teigė: „Lietuviai viską sužlugdys. Jie beveik niekada nebuvo laisvi. Kai buvo, tai režimas – diktatūra. Pasigalėjimo verti žmonės. Suprasčiau, jei M. Gorbačiovas turėtų griebtis jėgos“. F. Mitterandas neigiamai vertino ir V.Landsbergio asmenybę: „Landsbergis yra menininkas, ne politikas“.

1990 m. balandžio pabaigoje prezidentas F. Mitterandas kartu VFR kancleriu H. Kohliu viešai paskelbė laišką V. Landsbergiui, kuriuo paprašė jo „suspenduoti“ Lietuvos nepriklausomybės aktą.

[taisyti] Čekoslovakija (ČSFR)

Jau 1990 m. kovo 13 d. tuometinis ČSSR prezidentas Vaclavas Havelas pakvietė Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį oficialiam vizitui į Čekoslovakiją (tuomet ČSSR) tuo išreikšdamas paramą lietuvių kovai už nepriklausomybės atstatymą. Rugsėjo viduryje Čekoslovakijoje (tuomet ČSFR), Čekoslovakijos federalinio seimo pirmininko M. Čalfos kvietimu viešėjo pirmoji Lietuvos ministrė pirmininkė po Nepriklausomybės atkūrimo Kazimira Prunskienė, kad gautų paramą demokratizavimo procesui ir nepriklausomybės atkūrimui. Ji susitiko su prezidentu Vaclavu Havelu, parlamento pirmininku Aleksandru Dubčeku ir su respublikų (ČR ir SR) Seimo pirmininkais. Čekoslovakijos federacinė asamblėja buvo tarp pirmųjų parlamentų, kurie pasmerkė kruviną OMONo akciją 1991 m. sausio 13 d. Represinį tarybinių saugumo pajėgų aktą pasmerkė prezidentas Vaclavas Havelas, kuris paragino M. Gorbačiovą sustabdyti jėgos naudojimą ir spręsti nesusitarimus demokratiniu būdu ir taip pat pasiūlė Prahą kaip derybų vietą abiems konflikto pusėms. Taip pat perspėjo, jog ČSFR (tuomet dar Varšuvos pakto narė) negalėtų prisiimti atsakomybės už kitos valstybės - narės jėgos panaudojimą prieš savo pačios gyventojus. Prezidentas Vaclavas Havelas šį klausimą iškėlė istorinėje Višegrado (Vengrija) asamblėjoje 1991 vasario 13 d., kur vidurio Europos politikai pasmerkė bet kokios formos totalitarizmą. Nepaisant prezidento pozicijos Čekoslovakijos diplomatai vis dėl to delsė (kaip ir dauguma kitų valstybių) iki pat rugpjūčio pučo Maskvoje pripažinti Lietuvą de iure. Užsienio reikalų ministras Jiří Dienstbier teisino atsargu požiūrį nurodydamas Lietuvos valdžios Slovakijos respublikos pripažinimą de iure po Čekoslovakijos dezintegracijos 1939 metais.

Čekoslovakija Lietuvą pripažino 1991 m. rugpjūčio 29 d., rugsėjo 9 d. buvo atkurti diplomatiniai santykiai. Nuo 1992 m. pasirašyta abipusio bevizio režimo sutartis.

[taisyti] Islandija

1991 m. vasario 11 d. Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Tų pačių metų vasarą pirmoji užmezgė diplomatinius santykius su Lietuva.

[taisyti] Sąjūdis po 1993 m.

1993 m. Lietuvos Sąjūdis nutarė reorganizuotis į visuomeninę organizaciją ir pasitraukti iš aktyvios politinės veiklos, beveik kiekvienais metais vyksta jo suvažiavimai, priimantys rezoliucijas svarbiausiais politikos klausimais, Sąjūdžio taryba daro pareiškimus, organizuoja mitingus ir piketus.

[taisyti] Sąjūdis kituose Lietuvos miestuose

• Alytuje
• Jonavoje
• Kaišiadoryse
• Kaune
• Klaipėdoje
• Marijampolėje
• Panevėžyje
• Šiauliuose
• Utenoje

[taisyti] Sąjūdžio spauda

Sąjūdžio spauda – 1988-1993 m. leisti leidiniai, talkinę kovai už Lietuvos nepriklausomybę ir skleidę Sąjūdžio idėjas. Šie leidiniai prisidėjo prie sovietinės sistemos žlugimo ir demokratijos plėtros pasaulyje. Ryškiausi leidiniai buvo: „Sąjūdžio žinios“ bei „Atgimimas“. Taip pat leista „Respublika“, „Viltis“, „Moterų balsas“, „Kauno aidas“, „Persitvarkymo naujienos“ ir kt.

[taisyti] Literatūra

• A. E. Senn. Bundanti Lietuva. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992. 188 p.
• Lietuva 1940-1990: Okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2005
• Virgilijus Čepaitis. Su Sąjūdžiu už Lietuvą: nuo 1988 06 03 iki 1990 03 11. Vilnius: Tvermė, 2007.
• Lietuvos Sąjūdis ir valstybės idealų įgyvendinimas. Vilnius, Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1998.
• Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis: Steigiamasis suvažiavimas, 1988 m. spalio 22-23 d. Vilnius: Mintis, 1990.
• Romas Batūra. Lietuvos sąjūdžio spauda kelyje į nepriklausomybę.

[taisyti] Nuorodos

• Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba
• Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas

[taisyti] Šaltiniai

Lietuva pasaulio galingųjų akiratyje 1988-1991 m. Sudarytojas Justas Vincas Paleckis. Vilnius, 2005 m.