Antanas Pocius (1884)

Šis straipsnis apie 1884 m. gimusį chorvedį. Apie kitus tokią pat vardą ir pavardę turinčius amenis skaitykite straipsnyje Antanas Pocius.

Antanas Pocius (1884 m. birželio 10 d. Jurbarke – 1953 m. sausio 19 d. Čikagoje, JAV) – vargonininkas, pianistas, dirigentas, pedagogas, kompozitorius.

Biografija

Iš mažens pasižymėjęs nepaprastais muzikiniais sugebėjimais, išmoko griežti smuiku, kontrabosu, fleita ir kitais instrumentais, giedojo bažnyčios chore. Juozo Naujalio vargonininkų kursuose Kaune išmoko vargonuoti. 1900–1905 m. vargonininkavo Jurbarke, vadovavo vyrų ir mišriajam chorams.

1905 m. pabaigoje atvyko į JAV ir apsigyveno Čikagoje. Iš pradžių vargonininkavo lenkų parapijoje, o vėliau perėjo į Visų Šventųjų lietuvių parapiją. Iki 1926 m. vargonininkavo Aušros Vartų lietuvių parapijoje, paskui (iki mirties) – Šv. Jurgio lietuvių parapijoje. Įsijungęs į aktyvią muzikinę veiklą, kartu studijavo American Conservatory of Music fortepijoną, vargonus ir muzikos teoriją. Baigęs studijas ir gavęs bakalauro laipsnį, dar tobulinosi De Paulo universiteto Muzikos fakultete.

1914 m. su A. Aleksiu atidarė muzikos mokyklą ir gavo teisę išduoti muzikos mokytojų kvalifikacijos diplomus. Vėliau šią mokyklą pavadino L. van Bethoveno konservatorija, buvo jos prezidentas, dėstytojas, profesorius. Susipažinti su panašių mokymo įstaigų darbu buvo išvykęs į Europą. 1932 m. konservatorijoje jau mokėsi apie 200 studentų ir dirbo 10 muzikos pedagogų (veikė iki 1938 m.).

A. Pocius vadovavo daugeliui JAV lietuvių chorų. 1916–1925 m. ir 1928–1932 m. buvo Lietuvos Vyčių choro vadovas, kiek laiko vadovavo „Dainos“ ir „Birutės“ chorams, Raudonojo Kryžiaus moterų chorui, „Mažosios gėlelės" chorui.

Suorganizavo vargonininkų vyrų chorą (40 dalyvių) ir jį pavadino Česlovo Sasnausko vardu. Su choru nemažai koncertavo, dalyvavo radijo laidose ir kituose tautiniuose renginiuose. Kūrybiškai dirbo su Šv. Jurgio lietuvių parapijos rinktinių balsų mišriuoju choru (75 dalyviai). Chorą išmokė daug giesmių, mišių, mišparų ir dainų, statė savo, Miko Petrausko, Juozo Žilevičiaus, W. R. Herberto, Džoakino Rosini, R. Planquette’o ir kitų autorių operetes bei operas, organizvo koncertus, dalyvavo kultūros renginiuose. 1941 m. balandžio 20 d. choro metiniame koncerte dalyvavo net trys chorai: mišrusis, moterų, berniukų ir orkestras. Koncertuose dalyvaudavo A. Pociaus žmona Ona Klimavičiūtė-Pocienė (1894–1929 m.) žinoma operos dainininkė (lyrinis sopranas). Tuomet Šv. Jurgio parapijoje yra lankęsis ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.

A. Pocius vaisingai dirbo ne tik su chorais, bet ir su orkestrais. 1927 m. subūrė Šv. Jurgio lietuvių pradinės mokyklos 60 muzikantų orkestrą, su kuriuo Arkivyskupijos mokyklų orkestrų varžybose laimėjo keturias premijas. 1929 m. suorganizavo orkestrą iš savo konservatorijos auklėtinių, o 1933 m. alumnų 25 dalyvių orkestrą. Kai kada juos sujungdavo ir sudarydavo iki 100 muzikantų orkestrą.

Su chorais ir orkestrais keletą kartų pastatė Česlovo Sasnausko kantatą „Broliai“ (1938 m. vasario 29 d. koncerte dalyvavo 100 iš įvairių provincijų rinktinių dainininkų), Th. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai“, R. Planquette’o komišką operą „Kornevilio varpai" ir kt. Suorganizavo daug stambių tautinių renginių, prilygstančių net dainų šventėms.

1916 m. rugsėjo 15 d. Čikagoje karo parodos metu surengė dainų šventę (dalyvavo 12 chorų ir 500 dalyvių) ir buvo jos dirigentas. Suorganizavo jungtinių chorų pasirodymus 1920 ir 1928 m. – Lietuvos Nepriklausomybės sukakčių progomis, 1930 m. – Vytautui Didžiajam paminėti, 1933 m. – Pasaulinei parodai, 1934 ir 1935 m. – Dariaus ir Girėno paminklo atidengimui, 1936, 1938 ir 1940 m. – stambiems tautiniams renginiams. 1926 m. dirigavo pirmojoje dainų šventėje Filadelfijoje ir kitur.

A. Pocius atliko daug visuomeninių darbų. Nuo 1906 m. buvo Lenkų – lietuvių vargonininkų draugijos narys (draugija turėjo bendrą vyrų chorą), vienas iš ALRK Vargonininkų sąjungos 1911 m. steigėjų ir nuo 1914 m. – jos aktyvus narys. Suorganizavo Čikagos apylinkės Vargonininkų sąjungą, 1917–1918 m. ir 1939–1940 m. rinktas Centro valdybos pirmininku, nuo 1933 m. – sąjungos garbės narys, nuo 1950 m. – garbės pirmininkas.

Daug kartų buvo išrinktas žurnalo „Muzikos žinios" redkolegijos nariu ir redaktoriumi bei meno tarybos nariu. Šv. Jurgio lietuvių parapijos choras 1950 m. dirigentą išrinko garbės pirmininku.

Įvairiais muzikos klausimais A. Pocius nemažai rašė spaudoje, mokyklų chorams parengė „Giesmių giesmynėlį“ (1937 m.), „Giesmyną“ (1938 m.). Sukūrė operetes „Nastutė“ („Katriutės gintarai“), „Kuprotas oželis“, „Pabaigtuvės“, „Vestuvės“, „Kur tiesa?“, „Pumpurėlis ir musmirės“, dainų vaikams, mišriesiems, moterų ir vyrų chorams, solistams, mišparų ir giesmių. Daug dainų išleista atskirais rinkiniais ir žurnalo „Muzikos žinios" priede. Už nuopelnus lietuvių muzikinei kultūrai 1934 m. maestro apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu.

Šaltiniai

Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.