Šv. vyskupo ir kankinio Stanislovo bazilika Liubline
Šventojo vyskupo ir kankinio Stanislovo bazilika, lenk. Bazylika pw. św. Stanisława Biskupa Męczennika – kartu su dominikonų vienuolynų tai viena seniausių Romos katalikų šventovių pietryčių Lenkijos Liublino mieste. Vadinama ir Šventojo Kryžiaus Relikvijos bazilika arba Dominikonų bažnyčia.
Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vėlyvojo renesanso stiliaus fasadas papuoštas iškiliu frontonu su dvigubais piliastrais. Pagrindinis portalas kiek nukrypęs į šiaurę nuo centrinės bažnyčios ašies, nes XVIII a. priešais šventovę stovėjo miestiečių gyvenamieji namai. Pastatas plane – tai trijų navų bazilika su vienuolika koplyčių. Labiausiai žinomos didikų Firlėjų ir Osolinskių renesansinės koplyčios ir barokinė Šv.Kryžiaus arba Tiškevičių. Pastarosios koplyčios įrengimą su „Paskutinio teismo“ paveikslu 1645–1658 m. fundavo Ukmergės seniūnas Jonušas Tiškevičius Logoiskis, geriau žinomas kaip Kijevo vaivada. Interjeras išlaikytas gotikiniame stiliuje. Dauguma altorių įrengti XVIII amžiuje.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vienuoliai dominikonai į Liubliną atvyko iš Krokuvos dar XIII a., 1253 m. buvo įkurtas vienuolynas. 1342 m. Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis pastatė dominikonams skirtą gotikinę bažnyčią. Iki XVI a. pr. tai buvo dvinavis pastatas su ištęsta presbiterija, vėliau pristatyta dar viena šoninė nava. Dabartinę išvaizdą šventovė įgavo XVI a. pabaigoje, po katastrofinių padarinių sukėlusio 1575 m. miesto gaisro. 1420 m. į bažnyčią iš Kijevo buvo perkelta Šventojo kryžiaus dalis, o 1991 m. ši relikvija kartu su relikvijoriumi buvo pavogta.
1967 m. birželio 21 d. popiežius Paulius VI šventovei suteikė mažosios bazilikos titulą.
Vienuolynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iš pietų pusės prie Bazilikos šliejasi dominikonų vienuolyno kompleksas su dviem gardinio tipo apželdintais kiemais. Vienuolyno rytinėje dalyje išlikusi XIV a. įrengta salė, vienuoliams tarnavusi kaip refektoriumas. XVI–XVIII a. salės erdvė buvo kiek išplėsta. Šioje patalpoje, su viduryje stovinčiu pilioriumi, 1569 m. liepos 1 d. LDK ir Lenkijos karalystės bajorai pasirašė Liublino uniją.
XIX a. vienuolynas išgyveno dramatišką laikotarpį: 1864 m. Rusijos caro valdininkai jį uždarė, vienuolius dominikonus išvarė ir pastate įrengė kareivines. Tik 1938 m. Ordinas atgavo savo buvusias patalpas ir tai ne visas. Lenkijos Liaudies Respublikos laikais vienuolyno dalį užėmė miesto Lėlių teatras, tebeveikiantis iki šiol. XXI a. vienuolyno kompleksui suteiktas Europos paveldo ženklas.
Įdomybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Virš pietinių vienuolyno įėjimo vartų išlikęs panno paveikslas, vaizduojantis du, vienas kitam paduodančius rankas, kūdikius. Kai kurie tyrinėtojai juos įvardija kaip Liublino sutarties simbolį.
