Kambarys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kambarys viešbutyje
Hovardo pilies (Anglija) damos kambarys

Kambarys[1] – atskira pastato patalpa, apribota sienomis. Paprastai patenkama pro duris ar kitą skiriamąją konstrukciją, jungiančią kambarį su koridoriumi, kitu kambariu ar lauku. Kambarys būna atskiras arba pereinamas. Ši patalpa yra pakankamai didelė, joje gali būti ir judėti keli žmonės. Apstatymas baldais ir kita įranga, priklausomai nuo kambario dydžio ir paskirties, palaiko jame vykdomą veiklą. Paskirtys įvairios: miegamasis, valgomasis, vaikų, darbo, svečių kambarys ir kt.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istoriškai kambarių naudojimas datuojamas jau ankstyvąja Mino civilizacija apie 2200 m. pr m. e. Akrotirio archeologiniai kasinėjimai Santorino saloje atskleidžia aiškiai apibrėžtas patalpas tam tikrose statinių konstrukcijose.[2][3]

Senoviniuose statiniuose galima nustatyti skirtingus kambarių tipus, įskaitant miegamuosius, virtuves, maudymosi patalpas, priimamuosius ir kitos paskirties atskiras erdves. Minėtame Akrotiryje surasta patalpų, kartais įrengtų viena ant kitos, sujungtų laiptinėmis, vonios kambarių su alebastriniais prietaisais, tokiais kaip praustuvai, vonios ir tualetai, kurie visi prijungti prie sudėtingos dvigubos keraminių vamzdžių vandentiekio sistemos šaltam ir karštam vandeniui atskirai.[2] Senovės Romoje atsirado ganėtinai sudėtingų formų pastatų su įvairiais kambarių tipais, įskaitant kai kurias ankstyviausias patalpas, skirtas maudymuisi viduje. Anasazių civilizacija taip pat anksti sukūrė sudėtingą kambarių struktūrą, turbūt seniausią Šiaurės Amerikoje, o Centrinės Amerikos majai jau keletą šimtmečių prieš mūsų erą turėjo gerai išdėstytų kambarių sistemą. Bent jau ankstyvojoje kinų Hanų dinastijoje (galbūt apie 200 m. pr. m. e.) atsirado daugiapakopių pastatų su ištaigingų kambarių kompleksais, ypač tenkinti religinėms ir visuomeninėms reikmėms. Šiuose pastatuose buvo įrengta daugybė kambarių su vertikaliomis tarpusavio jungtimis.

Darbo kambariai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Namų ūkiui ir ruošai atlikti įrengiamos atskiros patalpos, pavyzdžiui, virtuvės, sandėliukai, maisto atsargų rūsiai. Namuose darbo kambarys paprastai naudojamas namų ūkio ar verslo dokumentams tvarkyti. Kai kurios darbo patalpos vadinamos pagal numatytą veiklą: siuvimo kambarys, kur siūnama, skalbykla, kur skalbiama ir lyginami skalbiniai. Kiti kambariai skirti užtikrinti patogumą ir palaikyti švarą, pavyzdžiui, tualetas ir vonios kambarys, kurie gali būti apjungti į vieną patalpą arba būti atskiruose pastato kambariuose.

XVII, XVIII ir XIX a. turto šeimininkai galėjo sau leisti šias patalpas įsirengti atskirose teritorijose. Virtuvė buvo atskirta nuo pagrindinės namo dalies arba jai randama vietos rūsyje, siekiant sumažinti gaisro riziką, atriboti gyvenamuosius kambarius nuo sklindančių kvapų ar viryklės teikiamo karščio vasaros mėnesiais.[4] Tualetas, dažniausiai paprasta lauko išvietė su duobe, stovėjo atskirai nuo namo, kad jo nesiektų nemalonūs kvapai ir vabzdžiai.

Bendravimo kambariai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laikui bėgant pradėta skirti įvairių kambarių tipus, siekiant namuose turėti patalpas, patogias bendravimui su kitais žmonėmis. Ankstesniais amžiais dideliuose rūmuose būdavo įrengiama didžioji salė (angl. great hall). Iš pradžių tai buvo vieša patalpa ir labiausiai matoma pagrindiniuose kilmingo asmens namuose. Čia galėjo susitikti žmonės, turėję reikalų su vietiniu žemės savininku ar jo valdomu ūkiu. Kaip didžiausia patalpa, ji taip pat buvo naudojama kaip valgomasis rengti dideliems banketams, paverčiama pobūvių ir šokių sale. Šoninėje ar kitoje namo dalyje buvo įrengtas svečių kambarys (drawing room), teikiantis daugiau privatumo, tinkantis savininko šeimos ir jos draugų susitikimams ir pokalbiams.

Be svetainės, salono, kabineto, kai kuriuose dideliuose namuose yra specialios patalpos pramogoms. Tai gali būti biblioteka, namų kino teatras, biliardo kambarys, žaidimų kambarys ar muzikos kambarys.

Miegamasis kambarys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miegamasis yra viena asmeniškiausių buto erdvių. Čia esantis pagrindinis baldas lova skirta pirmiausia miegui. Pagrindiniame miegamajame gali būti vonios kambarys, drabužinė. Atskiri miegamieji skirti šeimos vaikams, taip pat atvykusiems svečiams apnakvindinti.

Įvairios paskirties kambariai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mažesniuose namuose dauguma kambarių universalūs. Komunaliniuose butuose ar studijos tipo butuose daugiausiai veiklų gali būti atliekama viename pagrindiniame kambaryje, išskyrus tualetą ir vonią. Daugiafunkcine patalpa galima laikyti didelį kambarį, neatskirtą sienomis nuo virtuvės, valgomojo ir svetainės.

Kai kuriuose namuose ponios buduaras buvo vieta, tinkama sutikti ir linksminti nedidelį artimų draugų skaičių. Buduaras buvo dažniausiai įrengtas tarp svetainės ir šeimininkės miegamojo.

En-suite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

En-suite yra atskiras kambarys su privačiu tualetu bei galimybe naudotis bendra virtuve.[5] Paprastai vonios patalpoje yra dušas, kriauklė ir tualetas. En-suite suprantama kaip privati erdvė, ypač jei tai liečia studentų apgyvendinimą. Kambariai su atskiromis tualetų patalpomis studentams skirti suteikti patogią erdvę studijoms ir netrikdomą aplinką.[6]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė. Kambarys
  2. 2,0 2,1 „Archaeological Site of Akrotiri“. Travel to Santorini: Santorini Island Guide. Marinet Ltd. Nuoroda tikrinta 2009-11-23.
  3. Oxford Dictionaries (2013)
  4. Lane, Megan (2011-04-12). „The story of our rooms“. BBC News (britų anglų). Nuoroda tikrinta 2018-07-11.
  5. Sharp, Kay; Walker, Harriet (2003). „A microbiological survey of communal kitchens used by undergraduate students“. International Journal of Consumer Studies (anglų). 27 (1): 11–16. doi:10.1046/j.1470-6431.2003.00282.x. ISSN 1470-6431.
  6. Hubbard, Phil (2009-01-01). „Geographies of studentification and purpose-built student accommodation: Leading separate lives?“. Environment and Planning A. 41 (8): 1903–1923. doi:10.1068/a4149.