Gintaro kambarys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Originalus Gintaro kambarys 1931 m.

Gintaro kambarys (rus. Янтарная комната; vok. Bernsteinzimmer) – kambarys, sukurtas XVIII a. pr. vokiečių ir danų menininkų Prūsijos karaliui Frydrichui I.

Gintaro kambarį Prūsijos karaliaus Frydricho I sūnus Frydrichas Vilhelmas 1716 m. padovanojo Rusijos valdovui Petrui I. Petras I šį prašmatnų kambarį įsakė įrengti carų vasaros rezidencijos rūmuose Carskoje Selo (dabar Puškinas) netoli Sankt Peterburgo ir pavertė jį ištaiginga pokylių sale. Rusijos architektas Bartolomėjas Rastrelis papildė ją dvidešimt keturiais veidrodžiais ir perlamutru inkrustuotomis grindimis, nes originalus kambarys buvo mažesnis, nei jam skirta patalpa.

Antrasis pasaulinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prasidėjus Vokietijos invazijai į SSRS per II pasaulinį karą, rūmai buvo vokiečių užimti, Gintaro kambarys išvežtas į Karaliaučiaus pilį.[1] Kurį laiką jis buvo viešai rodomas, bet, artėjant frontui, vokiečiai kambarį vėl supakavo į dėžes, kurias sukrovė pilies rūsiuose. 1944 m. balandį britų bombonešiai miestą subombardavo.

Pasibaigus karui, pilies rūsiuose šio unikalaus lobio jau nebebuvo. Sklido gandai, kad vokiečiai skubiai išgabeno dėžes su gintaro kambariu laivu, kurį nuskandino rusų povandeninis laivas. Galiausiai 1959 m. buvo gauti duomenys, kad kambarys paslėptas druskos kasyklose. Tačiau, kai prie tariamos slaptavietės atvyko tyrinėtojai, įvyko paslaptingas sprogimas ir kasyklą užliejęs vanduo privertė nutraukti paieškas.

Atstatymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atstatytas Gintaro kambarys

Gintaro kambario atstatymas buvo pradėtas 1981 m. Minint Sankt Peterburgo 300-ąsias metines 2003 m., Gintaro kambarys buvo pilnai atstatytas Sankt Peterburgo menininkų. Dabar jis eksponuojamas Jekaterinos rūmuose.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Enke P. Bernsteinzimmer –– Report: Raub, Verschleppung und Suche eines weltbekannten Kunstwerkes. Berlin. Verlag der Wirtschaft, 1986; Мосякин А.Г. Прусское проклятие. С. 163–200.