Vytautas Put­vins­kis-Pūt­vis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Vytautas Put­vins­kis-Pūt­vis (1901 m. gruodžio 8 d. Šilo Pavėžupyje, Šiaulėnų valsčius, Šiaulių apskritis, Rusijos imperija – 1942 m. lapkričio 5 d. Kansko lageris, Komija, TSRS) – Lietuvos ūkininkas, visuomenės veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė žinomo Lietuvos visuomenės, kultūros veikėjo Vlado Putvinskio ir Emilijos PutvinskienėsMoterų šaulių garbės vadės – šeimoje. Kartu augę broliai ir seserys vėliau tapo žinomais šalies žmonėmis: Stasys – agronomu ir valstybės veikėju, Ona – pedagoge ir visuomenės veikėja, Sofija – visuomenės veikėja, Emilija – pedagogė ir visuomenininkė. Dar viena sesuo (Julytė) mirė kūdikystėje.

Vytauto krikšto tėvais buvo vi­suo­me­nės vei­kė­jas Povilas Višinskis ir tėvo se­suo Ma­ri­ja. Bai­gęs vie­tos pra­džios mo­kyk­lą ir Lie­po­jos gim­na­zi­ją, jis 19151917 m. toliau mokėsi Mask­vos ko­mer­ci­nė­je mo­kyk­lo­je. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje grįžo į Šilo Pavėžupį. Nuo 1919 m. mokėsi Dot­nu­vos že­mės ūkio technikume, įgijo agronomo profesiją. Gilino iš tėvo perimtas žuvininkystės žinias Strasbūre (Prancūzija), vėliau studijavo Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Nep­rik­lau­so­my­bės kovų ir Klai­pė­dos sukilimo da­ly­vis. Po tėvo mirties perėmė 173 hek­ta­rų buvusio Grau­ži­kų dva­ro ūkį. Pavyzdingai ūkininkavo, be laukininkystės vertėsi ir žuvų auginimu. Pats organizuodavo pažangaus ūkininkavimo kursus ir vadovavo Graužikų jaunųjų ūkininkų rateliui.

Dar besimokindamas Že­mės ūkio technikume įsijungė į visuomeninę veiklą. Kai 1919 m. Dotnuvoje buvo įsteigtas Šaulių sąjungos skyrius, V. Put­vins­kis-Pūt­vis iš­rink­tas šio padalinio iž­di­nin­ku, vė­liau – pir­mi­nin­ku. 19271934 m. buvo Šaulių sąjungos Kelmės būrio pirmininkas, kartu su bendraminčiais įkūrė Kelmės muziejų.

1940 m. į Lietuvą buvo įvesti Raudonosios armijos daliniai, valdytas dvaras buvo nacionalizuotas, o V. Put­vins­kis-Pūt­vis priimtas dirbti žuvininko pareigose Grau­ži­kų ta­ry­bi­nia­me ūky­je. 1941 m. bir­že­lio 14 d. Pūt­vių šei­mą suėmė ir ištrėmė į Si­bi­rą. Motina Emilija Pūtvinskienė („Šaulių močiutė“) mirė Syktyvkaro kalėjime prieš pat nuosprendžio paskelbimą. Žmona Elena Urbonavičiūtė-Pūtvienė su keturiais mažamečiais vaikais apgyvendinta Ust Lokčimo gyvenvietėje Komijoje. 1944 m. ji ir du jauniausi vaikai mirė. Našlaičiais likusiems Algiui ir Giedrei 1945 m. leista grįžti į Lietuvos TSR, kur juos priglaudė giminės.

Šeimos galva Vytautas Put­vins­kis-Pūt­vis buvo įkalintas lageryje Kanske, kur po metų sušaudytas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]