Graužikai (Kelmė)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Portal.svg
Graužikai
[[Vaizdas:|250px]]

Graužikai
Koordinatės 55°40′41″š. pl. 22°52′05″r. ilg. / 55.678°š. pl. 22.868°r. ilg. / 55.678; 22.868 (Graužikai)Koordinatės: 55°40′41″š. pl. 22°52′05″r. ilg. / 55.678°š. pl. 22.868°r. ilg. / 55.678; 22.868 (Graužikai)
Apskritis Šiaulių apskrities vėliava Šiaulių apskritis
Savivaldybė Kelmės rajono savivaldybės vėliava Kelmės rajono savivaldybė
Seniūnija Kelmės apylinkių seniūnija
Gyventojų skaičius 39 (2011 m.)
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Graužìkai
Kilmininkas: Graužìkų
Naudininkas: Graužìkams
Galininkas: Graužikùs
Įnagininkas: Graužìkais
Vietininkas: Graužìkuose

Graužikaikaimas Kelmės rajono savivaldybėje, 7 km į šiaurės vakarus nuo Kelmės.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvenvietė išsidėsčiusi rajono centre, ją patogiausiai pasiekti krašto kelyje  158  KelmėUžventis  ties Aukštmiškiu arba Apelkyje pasukus vietiniais keliais į šiaurę. Graužikų vakaruose teka upė Ramočia, rytuose dunkso 184 m aukščio kalva, vadinama Žvėryno kalnu (spėjama, kad viduramžiais, ant šios kalvos uždegę laužus, vietos gyventojai taip signalizuodavo netolimos Šatrijos kalno pilies gynėjams apie besiartinančius kryžiuočius).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Graužikų dvaras buvo žemaičių bajorų Putvinskių tėvonija (išsaugotas 1863 m. sukilėlių ąžuolas, po kuriuo rinkosi Rapolo Putvinskio suburti sukilėliai). Jį XIX a. pab. valdė R. Putvinskio sūnus Vladas su žmona Emilija. Tai buvo vienas iš draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo centrų Žemaitijoje. Veikė slapta lietuviška mokykla, kurioje mokė dvare šeimininke tarnavusi rašytoja Žemaitė. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą 218 hektarų ūkis garsėjo pažangiomis darbo technologijomis ir demokratiškais darbo santykiais.[2] Nepriklausomos Lietuvos laikais, 19231928 m. Graužikų dvaras tapo pavyzdiniu. Nuo 1920 m. ant Žvėryno kalno per Jonines Šaulių sąjungos nariai organizuodavo šventes, per kurias į iškilusį aukurą svečiai įmūrydavo akmenis iš jų gimtųjų vietų. Į vieną iš švenčių buvo atvykęs ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona.

Kai 1929 m. šeimininkas Vladas Putvinskis–Pūtvis mirė, valdas perėmė jo sūnus Vytautas. Tuo metu dvare veikė klubas–skaitykla ir muziejus, į susirinkimus rinkdavosi apylinkės žmonės. Ant Žvėryno kalno ketinta pastatyti Vlado Putvinskio–Pūtvio atminimo bokštą.

Raudonajai armijai įžengus į Lietuvos Respubliką, Putvinskiai pajuto pavojų ir šeimos vertybes paslėpė užkasdami. 1941 m. birželio viduryje jie buvo suimti ir ištremti į Sibirą.

Po Antrojo pasaulinio karo nacionalizuotos dvaro valdos buvo įjungtos į vietinį kolūkį. Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, dvaro valdos grąžintos Vlado Putvinskio–Pūtvio provaikaičiams. Atkastas Putvinskių šeimos archyvas, jis perduotas Šiaulių Aušros muziejui.[3] Išliko dvaro sodyba ir senojo parko su liepų alėja fragmentai.[4] Tebeauga ąžuolas, kuris buvo pasodintas 1929 m. mirus Vl. Putvinskiui–Pūtviui. Dabartiniu metu kaime gyventojų sumažėjo, 1994 m. buvo uždaryta pradinė mokykla.[5]

2012 m. lokalinės ekspedicijos metu Graužikų istoriją tyrė Ramutė Masiulienė.[6]

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1923 m. ir 2011 m.
1923 m.sur. 1959 m.sur.[7] 2001 m.sur. 2011 m.sur.
52
9 (viensėdyje)
43 (dvare)
83 57 39


Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]