Vyborgo kapinės Sankt Peterburge

Vyborgo katalikų kapinės Sankt Peterburge (rus. Выборгское римско-католическое кладбище в Санкт-Петербурге) – istorinės katalikiškos kapinės Rusijoje, Sankt Peterburgo mieste. Išsidėsčiusios pakeliui iš miesto centro į Vyborgą, todėl ir vadinamos atitinkamai. Apie 40 000 kapų, tai didžiausios Romos katalikų kapinės Rusijoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Petrui I įkūrus Sankt Peterburgą, jame mirę svetimšaliai buvo laidojami specialiose Užsieniečių kapinėse. Vėliau buvo atidarytos liuteronų kapinės, kuriomis naudojosi ir katalikai. 1856 m. pašventintos tik pastarojo tikėjimo atstovams skirtos kapinės prie kelio į Vyborgą. Iš rytų pusės jos buvo apribotos Suomijos geležinkeliu, iš šiaurės – Choleros aukų kapinėmis, o iš vakarų ir pietų – miesto gatvėmis. Teritorija buvo suskirstyta į atskirus sklypus, pavadintus šventųjų vardais. Už laidojimą reikėjo mokėti mokestį, nuo jo buvo atleisti tik beturčiai ir kareiviai. Gautos lėšos buvo skiriamos kapinių bažnyčiai, prižiūrėtojams ir prieglaudai išlaikyti. Priežiūrai vadovavo vedėjas, 1875–1884 m. juo buvo kun. Viktoras Franskevičus, vėliau tapęs Vilniaus kanauninku.

Laidotuvių poreikiams buvo pastatyta medinė koplyčia, o 1859 m. – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Jos rūsiuose įrengtos kriptos, čia buvo palaidoti metropolitai A.Fialkovskis, I. Golovinskis, A.Gintautas, K.Dmochovskis ir B.Kloptovskis; vyskupai I.Stanevskis ir G.Ivaškevičius; įrengti Benois ir grafų Potockių šeimų koplyčios. Kapinėse amžinam polisiui atgulė žinomos asmenybės: Italijos karalystės himno autorius C.Čiardi, iš Lietuvos kilęs dominikonų prioras ir miesto bažnyčių dekanas Jokūbas Skilandis, architektūros profesorius Abbondio Molinari ir kt. Dauguma antkapinių paminklų – kuklūs kryžiai, bet buvo ir itin meniškų: pvz., savo valdomame Viršupio dvare prie Vilniaus mirusio ir Vyborgo kapinėse palaidoto Rusijos miškotyros mokslo pradininko profesoriaus Aleksandro Rudskio kapas. Daug buvo lietuvių darbininkų, jų šeimų narių ir karo pabėgėlių kapų.

Nuo 1912 m. laidojimas teritorijoje buvo ribojamas, klebonas Pranciškus Strakšas nupirko sklypą Pergolovo kapinėse ir dauguma mirusių miesto katalikų amžino poilsio vietą rado naujoje vietoje. Po 1918 m. Vyborgo kapinėse laidoti nebeleista, revoliucijos ir karo audrų apimtą miestą palieko daug petrapiliečių. Nuo 1930 m. kapinių teritorijoje pradėta statyti Ketaus gamykla ir dauguma kapų buvo sunaikinti. 1931–1933 m. per kapines nutiesta Mineralnaja gatvė. Po Antrojo pasaulinio karo išlikę antkapiai panaudoti gatvių statyboms, 1971 m. teritorija galutinai buvo užstatyta pramoniniais pastatais. 2002 m. kapinių bažnyčia grąžinta tikintiesiems.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kapinių bažnyčios internetinė svetainė Archyvuota kopija 2014-12-22 iš Wayback Machine projekto.