Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia Sankt Peterburge

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bažnyčios vaizdas 2017 m.

Švenčiausios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia (rus. Храм Посещения Пресвятой Девы Марии) – Romos katalikų šventovė Rusijos Sankt Peterburgo mieste. Architektūros paminklas, turintis pseudoromaniško ir šiek tiek eklektinio stiliaus bruožų. Administraciškai priklauso Maskvos Dievo Motinos arkivyskupijai. Parapijiečius aptarnauja Verbistų ordino vienuoliai. Šv. Mišios aukojamos tris kartus per savaitę rusų ir vokiečių kalbomis.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčią projektavo peterburgietis architektas Nicolas Benois (1818–1898). Plane lotyniško kryžiaus formos. Tinkuotų molio plytų mūras, su vienu aštuonkampiu bokštu-varpine. Po karnyzu visu parametru išdėstyti siauri langai, virš įėjimo vakarinėje pusėje – vitražas. Viduje įrengti šeši altoriai, vidaus tapybos darbų autorius – dailininkas Adolfas Šarlemanis. Pagrindinė ir skersinė navos to paties aukščio. Skliautuotas rūsys, kuriame įrengtos kriptos. Čia buvo palaidoti metropolitai Fialkovskis, Gintautas, Dmochovskis ir Kloptovskis; vyskupai Stanevskis ir Ivaškevičius, įrengti Benois ir grafų Potockių šeimų koplyčios. Bažnyčia stovi buvusių Vyborgo kapinių teritorijoje, šiandieną apsupta pramoninių statinių. Pastatas ilgą laiką naudotas ne pagal paskirtį ir buvusiu šeimininkų nuniokotas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Katalikų kapinėms paskirtame plote gana greitai iškilo laidotuvių reikmėms skirta medinė koplyčia. 1856 m. prelatas Antonijus Fialkovskis pašventino būsimos šventovės kertinį akmenį, o 1859 m. metropolitas Vaclovas Žilinskis konsekravo mūrinę koplyčią Švenčiausios Mergelės Marijos Apsilankymo vardu. Nuo 1894 m. ji tapo Šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčios filija, o po devynerių metų – savarankiška parapija. Nors ir būdama gana nuošalioje vietoje, Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katalikiška bendruomenė gana sparčiai augo. 1902 m. jos dvasininkams paskirta aptarnauti netoliese esančio Kresty kalėjimo katalikus, o nuo 1912 m. – ir greta įsikūrusio moterų kalėjimo Aušros Vartų Dievo Motinos koplyčią. 1912 m. pašventinta Šv. Pranciškaus koplyčia (vėliau filijinė bažnyčia) Lesnojės gyvenvietėje. Ta proga kun. Jonas Senkus pasakė pamokslą lenkiškai ir lietuviškai, o parapijietis A.Umbras pakvietė bendrų pietų. 1916–1935 m. veikė Šv. Aleksijaus koplyčia Ochtoje, prie Parako gamyklos. Dar viena, Švč. Jėzaus Širdies koplyčia, buvo pastatyta Pergolovo kapinių katalikų skyriuje. Joje buvo meldžiamasi 1914–1925 m., gerokai vėliau koplyčia nugriauta.

Rusijoje panaikinus baudžiavą ir atidarius geležinkelio liniją Sankt Peterburgas-Varšuva, į Imperijos sostinę ėmė plūsti lietuviškų, latviškų, baltarusiškų ir lenkiškų gubernijų valstiečiai. Dauguma jų ieškojo darbo didžiulėse gamyklose ir fabrikuose, tuo metu sparčiai dygstančiuose Sankt Peterburge. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui pabėgeliai iš vakarinių gubernijų pasitraukė į miestą prie Nevos. Dauguma jų buvo katalikai, todėl miesto katalikiškos bažnyčios buvo perpildytos. Pabėgelių religiniams poreikiams tenkinti buvo steigiamos laikinos koplyčios, kuriose vykdavo pamaldos lietuvių ir lenkų kalbomis. Įvairiu metu pastoracinį darbą šventovėse dirbo nemažai lietuvių kunigų: Juozapas Laukavičius, Kazimieras Musteikis, Mykolas Varnas, Antanas Šilinis, Petras Bulvičius, Mykolas Juodokas, Julius Gronskis, Juozas Kazlas ir kt. tarnavo vikarais, o Mykolas Bugenis, Petras Auglys ir Pranciškus Strakšas – klebonais. Dalis jų po karo grįžo į Nepriklausomą Lietuvą ir tapo žinomais dvasininkais.

Užsitęsęs karas ir prasidėję Spalio revoliucijos įvykiai nualino kraštą. Plito užkrečiamos ligos, ėmė trukti maisto produktų ir kitų žmonėms būtinų dalykų. Kaip ir iš kitų religinių bendruomenių, taip ir iš Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios valstybė savo reikmėm nusavino visus vertingus daiktus. Tai atsitiko 1922 m. gegužės–birželio mėn., o tų pačių metų gruodį ji buvo visai uždaryta. Kitų metų vasarą vėl buvo leista laikyti pamaldas. Tuo pačiu metu Leningrade buvo vedama brutali antireliginė propaganda, tikintieji persekiojami. 1938 m. bažnyčia vėl buvo uždaryta, šį kartą ilgam. Dvasininkai represuoti, o pastatas naudojamas kaip sandėlis, jame įsikurė mokslo tiriamojo instituto pagalbinės tarnybos. Aplink išsidėsčiusios kapinės buvo niokojamos, jų teritorijoje pastatyta ketaus liejimo gamykla. Įsibėgėjus perestroikai, 1992 m. katalikiška bendruomenė atsikūrė. Galiausiai jai buvo grąžinta ir pati bažnyčia, kuri buvo kiek atremontuota ir 2002 m. joje jau vyko pirmosios pamaldos.

Socialinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dar 1886 m. viename iš kapinių teritorijoje stovėjusių ir parapijai priklausiusių dviaukščių namų buvo įkurta senelių prieglauda, vėliau pavadinta Šv. Marijos vardu – kelios dešimtys pagyvenusių moterų ir vyrų čia gaudavo nemokamą maistą ir nakvynę.

Nuo 1874 m. prie bažnyčios stovinčiame name veikė pirminį išsilavinimą teikusi mokykla. Jos neturtingi auklėtiniai (apie 150 vaikų) tame pastate gyvendavo ir per vasaros atostogas, gaudami nemokamą maitinimą. 1904 m. atidaryta pradinė (elementorinė) mokykla, o 1914 m. – keturklasė progimnazija. Joje mokėsi apie 230 vaikų, pedagoge dirbo ir būsimoji katalikų palaimintoji Boleslova Marija Liament. Lietuvių mokinių tėvai parašė raštą vyskupijai prašydami lietuvių kalba dėstyti tikybą. Nors mokymas ne valstybine kalba buvo neprivalomas, visgi tam reikalui buvo paskirtas kun. Mykolas Juodokas, vėliau mokė vikaras Vladas Mažonavičius. 1916 m. latvių mokytojo pareikalavo katalikai latgaliečiai.

Per Pirmąjį pasaulinį karą mieste gausėjo našlaičių ir paliktų be priežiūros vaikų. Prie bažnyčios jiems buvo įkurta prieglauda (veikusi 1916–1923 m.), su nepilnamečiais dirbo lenkų ir lietuvių vienuolės pranciškietės.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]