Vokietijos ir Latvijos nepuolimo sutartis
Vokietijos ir Latvijos nepuolimo sutartis buvo sudaryta 1939 m. birželio 7 d. (kartu su Vokietijos ir Estijos nepuolimo sutartimi), Berlyne, tarp Trečiojo Reicho ir Latvijos. Sutartį pasirašė Vokietijos ir Latvijos užsienio reikalų ministrai Joachimas fon Ribentropas ir Vilhelmas Munteris. Tai buvo trumpa (dviejų straipsnių) sutartis, kurioje numatyta, kad šalys jokiais atvejais nenaudos viena prieš kitą jėgos. Sutartis sudaryta dešimčiai metų su automatiniu pratęsimu dar dešimčiai metų, jei nebus nutraukta Vokietijos ir Estijos nepuolimo sutartis.
Kitą dieną po sutarties pasirašymo, birželio 8 d., A. Hitleris priėmė Latvijos ir Estijos pasiuntinius, su kuriais aptarė tolimesnį šalių bendradarbiavimą, ypač ekonominį.
Sutartis ratifikuota liepos 24 d. ir Tautų sąjungos pripažinta rugpjūčio 24 d.[1]
Sutartimi Vokietija siekė užkirsti kelią Vakarų ir Sovietų įtakos stiprėjimui Baltijos šalyse. Nepuolimo sutartis su Lietuva jau buvo sudaryta po 1939 m. ultimatumo Lietuvai.
Sovietų Sąjunga pati norėjo išplėsti savo įtaką Baltijos šalyse, tačiau Latvija ir Estija, įtardamos Josifo Stalino ketinimus, sutiko pasirašyti sutartį su Vokietija.
Vokietija norėjo pasinaudoti Baltijos valstybėmis, kad sukurtų protektoratą nuo Sovietų Sąjungos. Adolfas Hitleris teisinosi, kad savos įtakos primetimas Latvijai ir Estijai yra naudingas Vokietijai, nes nuo Livonijos Ordino laikų tuose kraštuose gyvavo vokiečių kalba.
Pasirašyti tokią sutartį 1939 m. balandžio 28 d. Vokietija pasiūlė Latvijai, Estijai, Danijai, Norvegijai, Švedijai, ir Suomijai.[2] Norvegija, Švedija ir Suomija pasiūlymą atmetė. Pirmasis sutarties variantas buvo parengtas gegužę, tačiau susitikimas buvo du kartus nukeltas, Latvijos prašymu patikslinti kai kuriuos punktus.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ League of Nations Treaty Series, vol. 198, pp. 106-109.
- ↑ John Hiden, Thomas Lane, red. (2003). The Baltic and the Outbreak of the Second World War. Cambridge University Press. p. 60. ISBN 0521531209.