Vokietijos ir Estijos nepuolimo sutartis
Vokietijos ir Estijos nepuolimo sutartis buvo abipusis susitarimas tarp Vokietijos ir Estijos, kurį 1939 m. birželio 7 d. (kartu su Vokietijos ir Latvijos nepuolimo sutartimi), Berlyne pasirašė Vokietijos ir Estijos užsienio reikalų ministrai Joachimas fon Ribentropas ir Karlas Selteris. Tai buvo trumpa (dviejų punktų) sutartis, kuria sutarta nenaudoti jėgos vienai prieš kitą jokiais atvejais. Sutarties galiojimo terminas buvo numatytas dešimčiai metų, automatiškai pratęsiant dar dešimčiai metų, su vienintele išlyga, kad sutartis nustos galiojusi, jei nustos galioti tą pačią dieną pasirašyta Vokietijos ir Latvijos nepuolimo sutartis.
Kitą dieną po sutarties pasirašymo (1939 m. birželio 8 d.) A. Hitleris priėmė Estijos ir Latvijos pasiuntinius ir su jais aptarė tolimesnį šalių bendradarbiavimą, ypač ekonominį.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po to, kai Lietuva 1939 m. kovo 22 d. priėmė Vokietijos ultimatumą, Vokietija pradėjo toliau į šiaurę plėsti savo įtaką. Sovietų Sąjunga pati norėjo išplėsti savo įtaką Baltijos šalyse, tačiau Estija ir Latvija, įtardamos Josifo Stalino ketinimus, sutiko pasirašyti sutartį su Vokietija.
Sutartis ratifikuota 1939 m. liepos 24 d. ir Tautų Sąjungos pripažinta rugpjūčio 24 d.[1]
Pasirašyti tokią sutartį 1939 m. balandžio 28 d. Vokietija pasiūlė Latvijai, Estijai, Danijai, Norvegijai, Švedijai, ir Suomijai. Pastarosios trys šalys pasiūlymą atmetė. Pirmasis sutarties variantas buvo parengtas gegužę, tačiau susitikimas buvo du kartus nukeltas, Latvijos prašymu patikslinti kai kuriuos punktus.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ League of Nations Treaty Series, vol. 198, pp. 106-109.