Vladimiras Tatlinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vladimiras Tatlinas
Татлин.jpg
V. Tatlinas apie 1914-15 m.
Gimė: 1885 m. gruodžio 28 d.
Charkovas, Rusijos imperija
Mirė: 1953 m. gegužės 31 d. (67 metai)
Maskva, TSRS
Tautybė: Rusas
Veikla: Dailininkas, architektas
Commons-logo.svg Vikiteka: Vladimiras TatlinasVikiteka

Vladimiras Tatlinas (rus. Влади́мир Евгра́фович Та́тлин, 1885 – 1953 m.) – XX a. TSRS avangardinis tapytojas, architektas, skulptorius, dizaineris. Konstruktyvizmo srovės atstovas. Garsiausiu jo kūriniu minima nepastatyta konstrukcija, skirta įamžinti Trečiąją tarptautinę parodą Maskvoje (1920 m.).

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vladimiras Tatlinas gimė 1885 m. gruodžio 28 d. Charkove (tuomet Rusijos imperija, dabar Ukraina). Jo tėvas buvo inžinierius geležinkelietis, motina − poetė, kuri mirė po dvejų metų. Tėvas vedė antrą kartą ir Vladimiras Tatlinas nuo vaikystės nekentė pamotės ir nemėgo tėvo griežtos disciplinos, dėl to jam išsivystė nepasitikėjimas aplinka, kaip liudijo V. Tatlino artimas draugas Aleksandras Rodčenka. Nuo 1903 m. V. Tatlinas užsidirbdavo jūreiviaudamas, 1904 m. užsirašė į Penzos dailės mokyklą. Michailas Larionovas 1909 m. jį paskatino įstoti į Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklą, kur dėstė Konstantinas Korovinas ir Valentinas Serovas. Tuo metu V. Tatlinas gyveno skurdžiai, be jūreivystės vertėsi atsitiktiniais darbais. Bandė imtynių sportą cirke, bet patyrė traumą ir prarado klausą kairiąja ausimi. M. Larionovo ir N. Gončiarovos pagalba V. Tatlinas eksponavo savo kūrinių avangardistų parodose iki 1913 m., kada su rėmėjais susipyko.

V. Tatlino monumento Trečiajai tarptautinei parodai modelis D. Britanijos dailės akademijoje

1913 m. V. Tatlinas su ukrainiečių folk muzikantų grupe keliavo į Berlyne surengtą Rusijos folkloro parodą, grojo akordeonu. Jį pastebėjo kaizeris Vilhelmas II, kuris apdovanojo V. Tatliną auksiniu laikrodžiu. V. Tatlinas laikrodį pardavė ir nusipirko bilietą į Paryžių, kur apie mėnesį praleido prie P. Pikaso studijos linksmindamas ispanų dailininką savo grojimu. V. Tatlinui didelį įspūdį paliko tuo metu P. Pikaso kurti kubistiniai reljefai ir grįžęs į Rusiją jis bandė kurti panašius, bet jie jam gavosi labiau abstrakcionistiniais ir daugiausiai žinomi iš eskizų, fotografijų. 1915 m. jo kūriniai eksponuoti futuristų parodoje Sankt Peterburge. 1916 m. V. Tatlinas su grupe dailininkų suorganizavo parodą Maskvoje, kurioje susipyko su K. Malevičiumi, kuriam labai pavydėjo. V. Tatlinas pritarė 1917 m. komunistinei revoliucijai ir 1918 m. buvo paskirtas Maskvos IZO (Dailės departamento ir žmonių švietimo komisariato) vadovu. IZO jam užsakė sukurti struktūrą, kuri įamžintų Trečiąją tarptautinę parodą. V. Tatlinas paruošė projektą konstrukcijos, dvigubai aukštesnės už „Empire“ dangoraižį Niujorke. Projektas buvo 1920 m. perkeltas į Sankt Peterburgą, bet neįgyvendintas dėl technologinių to meto ribotumų.

1921 m. V. Tatlinas buvo paskirtas vadovauti skulptūros skyriuj Sankt Peterburgo dailės akademijoje. 1925 m. išsiųstas dirbti į Kijevo dailės institutą, 1927 m. persikėlė į Maskvą vadovauti medžio ir metalų fakultetams Aukštojoje dailės-technikos mokykloje, po to vadovavo keramikos fakultetui. Po 1930 m. V. Tatlinas dirbo Novodevičės vienuolyne kurdamas sklandytuvą Letatlin. Šis projektas niekuomet nebuvo įgyvendintas. 1933 m. įvyko V. Tatlino retrospektyvinė paroda Maskvos dekoratyviosios dailės muziejuje (dabar Puškino muziejus). Sekančius 2 dešimtmečius V. Tatlinas dirbo teatro dizaineriu, dalyvavo daugiau nei 20 pastatymų. Taip pat tapė paveikslus, daugiausiai aktus ir natiurmortus. Daugelis šių paveikslų buvo tapyti ant medžio imituojant ikonos tapybą. Vladimiras Tatlinas mirė 1953 m. gegužės 31 d. Maskvoje. Palaidotas Novodevičės vienuolyne.

Kūrinių galerijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Edward Lucie-Smith. Lives of the Great 20th-century Artists. Thames and Hudson, 1999, p. 117-119
  • Encyclopaedia Britannica