Vladimiras Hurbanas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Čekoslovakijos diplomatas Vladimiras Hurbanas su žmona per priėmimą Baltuosiuose rūmuose Vašingtone 1939 m.

Vladimiras Ladislavas Hurbanas, svk. Vladimír Ladislav Hurban[1] kai kur svk. Vladimír Svetozár Hurban[2] (1883 m. balandžio 4 d. Turčianovo Šv.Martino mieste (dab. Slovakijoje) – 1949 m. spalio 26 d. Prahoje) – Čekoslovakijos karinis veikėjas ir diplomatas. Slovakų rašytojas ir vertėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė žinomo slovakų rašytojo Svetozaro Hurbano-Vajanskio šeimoje, kurioje augo penki vaikai. Gimtajame mieste baigęs liaudies mokyklą, toliau mokėsi vengriškame licėjuje Bratislavoje, o 18971902 m. – Hodonino realinėje gimnazijoje. Po to iki 1907 m. studijavo technikos mokslus Vienoje ir Brno, po baigimo dirbo žurnalistu Vienoje, Bratislavoje ir Martine. 190814 m. pasinėrė į literatūrinę kūrybą, savo eilėraščius spausdino daugiausiai periodinėje spaudoje. Į gimtąją kalbą išvertė Johano Volfgango Gėtės, Edmondo Rostando, Bjornstjernės Martinijaus Bjornsono ir kt. pasaulinio garso rašytojų bei poetų kūrinius. V.L.Hurbanas pagrįstai laikomas vienu iš modernios slovakų kalbos kūrėju.[3]

1909–1914 m. jis dėstė kursuose Rusijos imperijos kariuomenės Varšuvos karinėje apygardoje. Kilus Pirmajam pasauliniam karui stojo savanoriu į carinės Rusijos kariuomenę ir tarnavo kariniu vertėju. 1916 m. perėjo Čekoslovakų legijos tarnybon, 1917 m. pab. jam suteiktas kapitono laipsnis. 1918 m. organizavo Čekoslovakų legijos evakuaciją iš Vladivostoko į Prancūziją. Pastarojoje šalyje, o vėliau ir JAV tarnavo kariniu patarėju prie Čekoslovakijos Nacionalinės Tarybos, taip pat patarinėjo būsimam valstybės prezidentu Tomašui Masarykui. 1918 m. spalio 1 d. V.S.Hurbanui buvo suteiktas pulkininko vardas.

19191921 m. jis tarnavo Čekoslovakijos kariniu atašė Vašingtone, po to iki 1924 m. buvo skiriamas šalies kariuomenės štabo ryšio karininku Bratislavoje. Nuo 1924 m. perėjo dirbti į Užsienio reikalų ministeriją Prahoje ir paskirtas pasiuntiniu į Egiptą.[4] 1930 m. siunčiamas į Stokholmą ambasadoriumi Švedijai, Norvegijai ir Lietuvai. Nuo 1936 m. – diplomatinėje tarnyboje Vašingtone, 1943 m. paskirtas ambasadoriumi. Jo pastangų dėka amerikiečiai pripažino Dr.Edvardo Benešo Čekoslovakijos emigracinę vyriausybę ir rėmė jos veiklą Antrojo pasaulinio karo metu. 1945 m. Vladimiras Ladislavas Hurbanas savo šalies vardu San Franciske pasirašė Jungtinių Tautų steigimo deklaraciją.

Kai 1946 m. pasiligojęs grįžo į gimtąją šalį, buvo paskirtas užsienio reikalų ministro pavaduotoju. 1947 m. išėjo į pensiją ir likusį gyvenimą nemaža dalimi praleido besigydydamas ligoninėse ir sanatorijose. Palaidotas Nacionalinėse kapinėse gimtajame Martino mieste.[5]

Veikla Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vladimiras Ladislavas Hurbanas Čekoslovakijos pasiuntiniu Stokholme tarnavo nuo 1930 m. rugsėjo 20 d.[6] Būdamas atsakingu už Švediją, Norvegiją ir Lietuvą, daugiau dėmesio skyrė pirmosiom dviem Šiaurės šalims, o į Kauną atvykdavo kartą per metus. Čekoslovakijos valstybinius reikalus Lietuvoje tuo metu tvarkė reikalų patikėtinis Miloslavas Niederlė. Didžiausias diplomatų dėmėsys buvo skiriamas čekų ir slovakų sumažėjusiam gaminių eksportui (Lietuvos respublika tuo metu pradėjo daugiau perkti Didžiojoje Britanijoje). Tuo tarpu, lietuviškos Maisto ir Pienocentro įmonės nelaukė šalies diplomatų pagalbos ir pačios siekė didinti prekių išvežimą į Čekoslovakiją.

1931 m. balandžio 24 d. Kaune buvo pasirašytas abiejų valstybių Susitarimas dėl globos ir juridinės tarpusavio pagalbos civilinės ir komercinės teisės sityse bei ekstradicijos ir teisminės pagalbos baudžiamosiose bylose.[7][8]

1933 m. kovą į Kauną atvyko naujas Čekoslovakijos reikalų patikėtinis Janas Skalickis. Tuo metu abiem šalims kėlė nerimą Vokietijos ir Lenkijos grėsmė, todėl naujai paskirtas dipolmatas aktyviai dirbo derindamas Lietuvos ir Čekoslovakijos pozicijas. 193435 m. vyko abiejų pastarųjų valstybių intensyvios derybos dėl galimo Rytų pakto pasirašymo. Nors pakto sudaryti nepavyko, po derybų Čekoslovakijos vadovybė nusprendė su Lietuvos Respublika užmegzti visąverčius diplomatinius santykius.1936 m. balandžio 29 d. laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune J.Skalickis įteikė ambasadoriaus įgaliojimuis prezidentui Antanui Smetonai kartu perduodamas ir V.L.Hurbano atsistatydinimo raštą.[9]

Bibliografija[10][redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Výlet do poľských Tatier (1904 m.)
  • Černovský proces (1908 m.)
  • Vianoce (1908 m.)
  • Púť do Aulestadu (1932 m.)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vladimír Ladislav Hurban (slovak.)
  2. Pplk. Mgr. Miloslav Čaplovič, PhD., VHÚ Bratislava Plukovník Vladimír Svetozár Hurban (slovak.)
  3. Vladimír Ladislav Hurban (slovak.)
  4. Vladimir Hurban (angl.)
  5. Pplk. Mgr. Miloslav Čaplovič, PhD., VHÚ Bratislava Plukovník Vladimír Svetozár Hurban (slovak.)[neveikianti nuoroda]
  6. Historie diplomatického zastoupení ve Švédsku – osoby (ček.)
  7. Elta pranešimas // Lietuvos aidas, 1931 m. balandžio 25 d.
  8. Susitarimo tekstas (angl.)
  9. Dalia Bukelevičiūtė. Čekoslovakijos diplomatinės tarnybos Lietuvoje (1921–1939 metais) klausimu
  10. Vladimír Ladislav Hurban (slovak.)