Violeta Laužonytė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Violeta Laužonytė (g. 1955 m. lapkričio 20 d. Vilnius) – Lietuvos tekstilininkė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1978 baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Nuo 1978 m. dėsto J. Vienožinskio dailės mokykloje Vilniuje.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kuria abstrakčius, tapybiškus gobelenus („Tarp dviejų vandenų“ 1998 m., „27 lašai Pekine“ 2002 m., „Upė teka žemai“ 2003 m., „Povandeninė melodija“ 2005 m., „Trasa“ 2006 m.), mažąją tekstilę (miniatiūrų ciklas „Kelionė“ 2005 m.), konceptualias erdvines kompozicijas („Pilkasis kardinolas“ 2005 m.), objektus, tapo ant šilko, siuvinėja. Tradicinius audimo būdus savitai interpretuoja, papildo reljefu, aplikacija, būdinga netikėti medžiagų deriniai.

Nuo 1980 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Baltijos šalyse, Vakarų Europos šalyse, Rusijoje, Kinijoje, Mongolijoje, Meksikoje, JAV); individualios parodos surengtos Vilniuje (1988 m., 2000 m., 2002 m., 2004–2005 m.), Kaune (1999 m., 2001 m., 2003 m.).

Pelnė apdovanojimų Lietuvos ir užsienio parodose. Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Irena DobrovolskaitėVioleta Laužonytė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 627 psl.