Wincenty Pol
| Vincentas Polis lenk. Wincenty Pol | |
|---|---|
| |
| Vincentas Polis, 1874 m., (dailininkas Maksymilian Fajans) | |
| Gimė | 1807 m. balandžio 20 d. Liublinas, Austrijos imperija |
| Mirė | 1872 m. gruodžio 2 d. (65 metai) Krokuva, Galicijos ir Lodomerijos karalystė, Austrija-Vengrija |
| Tėvas | Pranciškus Ksaveras Polis |
| Motina | Eleanora Longchamps de Bérier |
| Veikla | Krokuvos universiteto profesorius, Vilniaus universiteto dėstytojas, 1831 m. sukilimo dalyvis, poetas, etnografas, geografas |
| Išsilavinimas | Ternopolio jėzuitų kolegija |
| Alma mater | Lvovo universitetas |
Vincentas Polis (lenk. Wincenty Pol; 1807 m. balandžio 20 d. Liublinas, Austrijos imperija – 1872 m. gruodžio 2 d. Krokuva, Austrija-Vengrija) – Krokuvos universiteto profesorius, Vilniaus universiteto dėstytojas, 1831 m. sukilimo dalyvis, poetas, etnografas, geografas.[1][2]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vincentas Polis gimė 1807 m. balandžio 20 d. Liubline vokiečių kilmės Austrijos kariuomenės karininko Pranciškaus Ksavero Polio ir lenkų prancūzaitės Eleanoros Longchamps de Bérier, kuri buvo Lvovo bankininko, burmistro Pranciškaus Longchamps de Bérier duktė, šeimoje.[3][4] Jis užaugo Lvove. Ūgtelėjęs Vincentas Polis baigė jėzuitų kolegiją Ternopolyje, vėliau – Lvovo universiteto filosofijos fakultetą. Besimokant universite, mirė Polio tėvas, dėl to studijas buvo trumpam nutraukęs.[5]
Studijų metais Polis dalyvavo žygyje į Gologorų Raudonąjį mišką (Краснa Пущіa), kuriame patyrė smarkią audrą. Šis įvykis sukėlė jo susidomėjimą gamtos reiškiniais.[6]
1830 m. su profesoriaus Adomo Benedikto Jocherio rekomendacija, Vincentas Polis buvo pakviestas skaityti vokiečių kalbos ir literatūros paskaitų Vilniaus universitete. Kartu su Vilniaus gamtininkais keliavo po Trakų apylinkes.[1]
Gyvendamas Lietuvoje Vincentas Polis dalyvavo 1831 m. sukilime, buvo vienas sukilimo rengėjų. Kartu su studentų būriu išėjęs į miškus, kovojo Rūdninkų girioje, Žemaitijoje.[1] Kovų metu jis buvo sužeistas. Už nuopelnus buvo apdovanotas „Virtuti Militari“ ordinu ir jam suteiktas paporučikio laipsnis.[7]
Po sukilimo numalšinimo, 1831 m. spalio 5 d. Polis perėjo Prūsijos sieną, kur buvo internuotas. Išsiųstas generolo Juzefo Bemo į Leipcigą ir Drezdeną Vincentas Polis organizavo pagalbą buvusiems sukilėliams dėl jų tolesnės emigracijos klausimų. Drezdene Polis susitiko su Adomu Mickevičium, kuris palankiai atsiliepė apie Polio kūrybinius bandymus. Vėliau Vincentas Polis emigravo į Prancūziją.[8]
1847–1848 m. Vincentas Polis gyveno Lvove. Dalyvavo Lvovo mokslų akademijos bibliotekos (Osolinskių) Mokslo skyriaus leidybos darbuose, jis taip pat buvo žurnalo „Biblioteka“, redaktorius. Publikavo ir savo straipsnius. 1848 m. Polis buvo kritikuojamas dėl jo politinių pažiūrų poeto Kornelio Ujejskio, pastarojo straipsniuose pavadinimais: „Apie Janušą“, „Apie Vincentą Polį“.[9]
1849 m. Vincentas Polis tapo Jogailos universiteto geografijos profesoriumi. Visą gyvenimą Polis domėjosi geografija. Jis analizavo Aleksandro Humbolto, su kuriuo draugavo, taip pat kito vokiečių žinomo geografo Karlo Riterio veikalus. Polis leisdavosi į mokslines ekspedicijas po Tatrus ir Beskidus. Surinktą medžiagą naudojo Lenkijos geografijai aprašyti.[10]
Polis priklausė daugeliui geografijos mokslo draugijų, įskaitant draugijas, veikusias Karaliaučiuje, Leipcige, Lvove, Tirolyje ir Prahoje. 1853 m. Vincentas Polis buvo atleistas iš universiteto dėl nelojalumo valdžiai.[10][11]
Dėl prasto regėjimo Polis nebegalėjo toliau dirbti jokio kito darbo. Nuo gimimo ar po vaikystėje patirtos ligos jis nematė viena akimi. 1868 m. Vincentas Polis visiškai apako. Paskutinius gyvenimo metus jis praleido Krokuvoje, kur mirė 1872 m. gruodžio 2 d.[10]
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gyvendamas emigracijoje Vincentas Pilis sukūrė ir išspausdino savo pirmuosius eilėraščius, pagerbdamas sukilėlių heroizmą. Jo eilėraščių rinkinys išleistas pavadinimu: „Janušo dainos“. Būtent šiame veikale išspausdinti eilėraščiai inspiravo Frederiką Šopeną sukurti pagal juos muziką.[12]
Populiariausias Vincento Polio veikalas „Piesni o ziemi naszej“ („Giesmė apie mūsų žemę“), parašytas 1835 metais. Šiame kūrinyje vaizduojamos Lietuvos ir Lenkijos vietovės, todėl kūrinys dažnai vadinamas „Rimuota geografija“. Apie Vilnių Vincentas Polis yra parašęs:
- Jei prarastum viltį kilnią, kad sulauksim atgimimo, nuvažiuok, brolau, į Vilnių, pasimokyk iš jaunimo…[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Tomas Venclova. Vilniaus vardai. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. ISBN 978-995-57367-21.
- ↑ Wincenty Pol. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
- ↑ Por.: S. Górzyński, Nobilitacje w Galicji w latach 1772–1918, Warszawa, DiG, 1999, s. 214.
- ↑ „vom Kaiser Franz 1815 mit dem Prädikat „Poll von Pollenburg“ geadelt“ In: Zeitschrift für slavische Philologie. S. 385, 1956.
- ↑ Дуда І. Поль Вінцент // Тернопільський енциклопедичний словник : у 4 т. / редкол.: Г. Яворський та ін. – Тернопіль : Видавничо-поліграфічний комбінат «Збруч», 2008. – Т. 3 : П – Я. – С. 112–113. – ISBN 978-966-528-279-2.
- ↑ Hanik J. i Rosnowska K. Pol (Pohl, Poll, Pol von Pollenburg) Wincenty Terencjusz Jakub (1807–1872) // Polski Słownik Bibliograficzny. – Wrocław – Warszawa – Kraków – Gdańsk – Łódź : Zakład Narodowy Imienia Ossolińskich, Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1983. – T. XXVII/2. – Zeszyt 113. – S. 255–263.
- ↑ Piotr Czartoryski-Sziler. Wielcy zapomniani. Wincenty Pol – twórca „Mohorta“. „Nasz Dziennik". [1]
- ↑ Mann, Maurycy (1904). Wincenty Pol: studjum biograficzno-krytyczne. Gebethner. p. 199.
- ↑ Vincento Polio biografija. [2]
- ↑ 10,0 10,1 10,2 Dr. Bolesław Oleksowicz. Wincenty POL. [3]
- ↑ Wincenty Pol – ojciec polskiej geografii, 2014. [4]
- ↑ Wrzesiński, Wojciech; Achremczyk, Stanisław (1993). Królewiec a Polska: praca zbiorowa. Ośrodek Badań Naukowych. p. 118.
Išorinės nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Vincento Polio muziejus Liubline. [5]