Pereiti prie turinio

Vilniaus mūšis (1655)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vilniaus mūšis
ATR–Rusijos karas (1654–1667)

Vilnius 1659 m.
Data 1655 m. rugpjūčio 8 d.
(1655 m. liepos 29 d. pagal Julijaus kalendorių)
Vieta Vilnius
Rezultatas Rusijos pergalė
Priešininkai
Abiejų Tautų Respublika Rusijos carystė
Kazokų etmonatas
Vadai
Jonušas Radvila
Vincentas Aleksandras Korvinas Gosievskis
Kazimieras Żeromskis Pasidavė
Jakovas Čerkaskis
Ivanas Zolotarenko
Pajėgos
6 tūkst. [1]
5–7 tūkst.[2]
10–13 tūkst. [3]
41 tūkst. [4]
35 tūkst. [5]
(kituose šaltiniuose – 180 tūkst.)[6]
Aukos
500[7]–2 tūkst.[8] žuvusių,
110 belaisvių [9]
Nežinoma
~20 tūkst. civilių [10]

Vilniaus mūšis – 1655 m. rugpjūčio 8 d. įvykęs rusų ir kazokų pajėgų antpuolis prieš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę, vienas Rusijos ir ATR karo (1654–1667 m.) mūšių. Lietuvos pajėgas, vadovaujamas didžiojo etmono Jonušo Radvilos, sumušė Rusijos caro Aleksijaus kariuomenė. Mūšio išvadoje pirmą kartą rašytinėje istorijoje priešo pajėgoms pavyko užimti visas Vilniaus pilis. Po mūšio prasidėjo šešerius metus trukusi maskvėnų okupacija, lėmusi Vilniaus gyventojų skaičiaus sumažėjimą ir miesto nuosmukį.

Pralaimėjimas Vilniaus mūšyje buvo viena iš priežasčių, kodėl Jonušas Radvila ir keli kiti Lietuvos didikai palaikė Lietuvos susijungimą su Švedija (Kėdainių unija).

Mūšis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1654 m. liepos mėnesį prasidėjus ATR ir Rusijos karui (1654–1667 m.) į Abiejų Tautų Respubliką įsiveržė gausios rusų pajėgos. ATR padėtį dar labiau apsunkino kitais metais prasidėjusi švedų invazija (Švedų tvanas).

Maskvėnų pajėgos Vilnių pasiekė rugpjūčio 6 d. Sužinojęs apie prie Vilniaus artėjančią gausią rusų kariuomenę, etmonas Jonušas Radvila surinko vos 5–7 tūkst. vyrų pajėgas. Gynėjų kovinei dvasiai dar labiau pakenkė karaliaus Jono II Kazimiero Vazos įsakymas karališkajai kariuomenei (apie 5 000 vyrų) trauktis į Marienburgą. Lietuvos vadai – etmonas Jonušas Radvila ir iždininkas Vincentas Gosievskis nesugebėjo susitarti dėl miesto gynybos. Apimti panikos miesto gyventojai pradėjo evakuotis. Iš miesto buvo išvežti brangiausi turtai, tarp jų – šv. Kazimiero karstas, pagrindinės Lietuvos Metrikos knygos, Vilniaus katedros vertybės.

Maskvėnai Vilniaus puolimą pradėjo dar rugpjūčio 7 d., tačiau jų judėjimą apsunkino pelkėta vietovė. Pirmieji susidūrimai prasidėjo tik rugpjūčio 8 d. apie 6 val. ryte. Radvilos pajėgos neilgai išsilaikė už miesto įrengtose gynybinėse pozicijose ir pasitraukė link rytinių miesto sienų. Pagrindinis mūšis įsiplieskė rytinėje ir pietinėje miesto dalyje. Po pietų gynėjų pajėgos ėmė trauktis. Tolimesne mūšio vieta tapo dabartinio Žaliojo tilto apylinkės, kur lietuvių pėstininkų pajėgos įsitvirtino siekdamos apsaugoti vykstančią miestiečių ir turto evakuaciją. Mūšis prie tilto tęsėsi iki rugpjūčio 8 d. vakaro. J. Radvilos pajėgoms pavyko sėkmingai persikelti į šiaurinę Neries pakrantę ir sudeginti tiltą.

Naktį Lietuvos kariuomenė pasidalijo į dvi grupes, kurios traukėsi į Vilkaviškį ir į Kėdainius. Mieste likęs Kazimiero Žeromskio vadovaujama Vilniaus pilių įgula pasidavė dar po dviejų dienų.

Mūšio rezultatai ir Vilniaus išplėšimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasitraukus pagrindinei kariuomenės daliai, į pilies įgulos ginamą miestą rugpjūčio 9 d. įsiveržė maskvėnų ir totorių pajėgos. Užpuolikai kelias dienas plėšė miestą ir žudė jo gyventojus. Plėšikavimų metu prasidėjęs gaisras nusiaubė didelę dalį miesto, daugiausiai – žydų kvartalą. Pasak liudininkų, gaisras truko 17 dienų, o aukų skaičius viršijo 20 tūkst. žmonių. Šie skaičiai laikytini kiek išpūstais. Visi miesto rūmai ir visos bažnyčios, išskyrus keturias, buvo apiplėšti. Įsibrovėliai grobė ne tik baldus ar sidabro dirbinius, bet ir sudaužė altorius, išniekino kapus (tarp jų – sidabrinį Sapiegų giminės sarkofagą), išardė puošybos elementus (pvz., Radvilų rūmų marmurines kolonas). Gaisro metu iš dalies sugriuvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai. Yra nuomonė, kad kai kurios relikvijos, taip pat Vytauto Didžiojo kūnas, dingo plėšiant Vilniaus katedrą.

Apiplėšimo mastą liudija tas faktas, kad į miestą rugpjūčio 14 d. atvykęs Rusijos caras Aleksejus nerado nakvynei tinkamos vietos, todėl caro dvaras įsikūrė palapinėse Lukiškių laukuose.

Aleksejus Vilniuje pasiskelbė Mstislavo ir Polocko, o vėliau – gavęs žinią ir apie kitų Lietuvos miestų užėmimą – ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

LDK kariuomenė Vilnių išlaisvino tik 1661 m.[11]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Бабулин И. Б. Важнейшие победы России в русско-польской войне 1654—1667 гг. // Wayback Machine: ответ рецензенту (Папакін А. Реванш російської історіографії: Канів, 1662 р.) // История военного дела: исследования и источники. — 2017. — Т. IX. — С. 389.
  2. batura
  3. Мальцев А. Н. Россия и Белоруссия в середине XVII в. — М., 1974. — С. 92.
  4. Meilus, Elmantas (2014). "Karas su Maskva 1654–1667 metais
  5. Бабулин И. Б. Важнейшие победы России в русско-польской войне 1654—1667 гг. // Wayback Machine: ответ рецензенту (Папакін А. Реванш російської історіографії: Канів, 1662 р.) // История военного дела: исследования и источники. — 2017. — Т. IX. — С. 389.
  6. Batūra, Romas, "Pamiršta kovos su priešais vieta". Lietuvos žinios. 2014 m. rugsėjo 18 d.
  7. Бабулин И. Б. Важнейшие победы России в русско-польской войне 1654—1667 гг. А// Wayback Machine: ответ рецензенту (Папакін А. Реванш російської історіографії: Канів, 1662 р.) // История военного дела: исследования и источники. — 2017. — Т. IX. — С. 389.
  8. Batūra, Romas, "Pamiršta kovos su priešais vieta". Lietuvos žinios. 2014 m. rugsėjo 18 d.
  9. Бабулин И. Б. Важнейшие победы России в русско-польской войне 1654—1667 гг. А// Wayback Machine: ответ рецензенту (Папакін А. Реванш російської історіографії: Канів, 1662 р.) // История военного дела: исследования и источники. — 2017. — Т. IX. — С. 389.
  10. Norman Davies. Dievo žaislas: Lenkijos istorija: du tomai = «God’s Playground»: A History of Poland. The Origins to 1795, Volume 1. — p. 467. — 605 pp. — ISBN 0-231-04326-0. / Iš anglų kalbos vertė Inga Mataitytė, Linutė Miknevičiūtė. — 2-asis pataisytas leidimas. — Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998. — Vol. I: Nuo seniausių laikų iki 1795 metų. — p. 502. — 637 pp. — ISBN 978-9986-39-520-1.
  11. „1661 12 03 Vilniaus pilyje kapituliavo rusų įgula“. DELFI. Nuoroda tikrinta 8 November 2023.


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.