Vilhelmas Hermanas Gerlachas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Vilhelmas Hermanas Gerlachas (vok. Wilhelm Hermann Gerlach; 1846 m. gegužės 23 d. Klaipėdoje, Vokietijos imperija – 1913 m. rugsėjo 25 d. ten pat) – vokiečių medienos pirklys ir diplomatas Klaipėdoje.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė ir augo žinomoje medienos pirklio Johano Gotlybo Gerlacho šeimoje. Iš dešimties brolių ir seserų keturi mirė anksti, tarp jų ir vos trisdešimties sulaukęs Eduardas Gotlybas. Pastarasis po tėvo turėjo perimti įmonės valdymą ir todėl prie firmos vairo turėjo stoti kitas brolis – Heinrichas Augustas, o nuo 1870 m. prie jo prisijungė ir Vilhelmas Hermanas.

Brolių valdomai įmonei J. G. Gerlach sekėsi gerai, ji supirkdavo Nemunu atplukdytus rąstus iš Lietuvos ir, juos supjovusi, per Baltijos jūrą laivais išgabendavo. 1885 m. mirusio brolio Eduardo sūnus Eduardas Frydrichas įsijungė į įmonės valdymą.

Smeltėje įmonė valdė didžiulius plotus: 734 arai uosto sausumoje ir 530 arai akvatorijos teritorijos; vien pakrantės ilgis siekė 621 m. Iš pradžių J.G.Gerlacho firma gretimose Kauno ir Kuršo gubernijose supirkdavo apvalius rąstus ir pati, supjovusi į lentas ir tašus, išplukdydavo į šiaurinius Vokietijos uostus. Veikė nuosava garinė lentpjūvė ir ją, o taip pat ir gretimus sandelius apšviesdavo elektra, kurią pasigamindavo pati įmonė. Vėlesniame laikotarpyje iš minėtų Rusijos imperijos pasienio regionų buvo įvežami mediniai pabėgiai ir pušiniai tašai. Jei pabėgiai keliaudavo į Didžiąją Britaniją, tai tašus noriai pirkdavo ir britai, ir portugalai. Laivų statyboje naudojama supjauta mediena buvo žinoma „Baltik timber“ vardu.

XIX a. antroje pusėje veiklūs klaipėdiečiai medienos pirkliai nusprendė iškasti Vilhelmo kanalą – saugų vandens kelią sėliams gabenti. Prie kanalo vėliau buvo įrengta siaurojo geležinkelio stotelę ir apvali medieną Klaipėdos uostą pasiekdavo bėgiais. Medžius iš Rusijos imperijos gabeno ir sausuma, todėl pirklių rūpesčiu buvo nutiesti vieškeliai Palangos link bei Pėžaičių kryptimi (pastarajame kaime veikė muitinė) su geležiniu tiltu per Mingę. Negana to, medžio verslo atstovų iniciatyva buvo pastatytas Nidos švyturys, o uostamiestį su Rusne sujungė telegrafo linija. Prie visų šių projektų betarpiškai prisidėjo ir J.G.Gerlacho įmonė.

1904 m. Hermanui Gerlachui buvo suteiktas komercijos patarėjo vardas, miesto savivaldybėje jam buvo suteiktos aukštos pareigos. Italijos vyriausybė jį paskyrė konsulu Klaipėdai.

1912 m. mirė įmonės bendrasavininkiai brolis Henrichas Augustas ir sunėnas Eduardas Frydrichas, o po metų ir pats Vilhelmas Hermanas Gerlachas. Firmos J. G. Gerlach vadovu tapo Eduardo Frydricho brolis Jonas Eduardas. Įmonė sėkmingai veikė iki Antrojo pasaulinio karo, kai 1942 m. nacistinės Vokietijos karinis jūrų laivynas nusavino jos teritoriją Smeltėje ir įkūrė tenai povandeninių laivų jūreivių mokyklą.

Vilhelmas Hermanas Gerlachas buvo vedęs Mariją Cacher (1855–1937), šeima vaikų nesulaukė.[1] Abu mirė Klaipėdoje ir buvo palaidoti miesto kapinėse, kurios 1975 m. buvo panaikintos ir įsteigtas Skulptūrų parkas. Abiejų Gerlachų antkapiai Kraštotyros muziejaus darbuotojų dėka buvo pargabenti į muziejaus kiemelį ir ten dabar saugomi.[2][3]

Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka – buvusi Vilhelmo Hermano Gerlacho rezidencija

Palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvusi J. G. Gerlacho įmonės gamybinė teritorija šiuo metu priklauso Klaipėdos uostui. 1874 m. Vilhelmas Hermanas Gerlachas mieste buvo pasistatęs gyvenamąjį namą–rezidenciją: pirmajame aukšte buvo kontora, o antrajame – gyvenamieji kambariai. Ant įėjimo durų išlikusi monograma „HG – Herman Gerlach“. Šį neorenesansinį pastatą 1935 m. našlė Marija Gerlach pardavė miestui, čionai buvo perkelta Klaipėdos biblioteka (šiandien Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka).[4] Dabartiniais laikais pastato palėpėje, vadinamoje Gerlacho vardu, vyksta įvairūs kultūriniai renginiai.[5][6]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]