Pereiti prie turinio

Jučiai (Vesiolovka)

Koordinatės: 54°35′24″š. pl. 22°01′55″r. ilg. / 54.590°š. pl. 22.032°r. ilg. / 54.590; 22.032 (Jučiai (Vesiolovka))
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Vesiolovka (Jučiai))
Jučiai
vok. Judtschen, Kanthausen
rus. Веселовка
Jučiai
Jučiai
54°35′24″š. pl. 22°01′55″r. ilg. / 54.590°š. pl. 22.032°r. ilg. / 54.590; 22.032 (Jučiai (Vesiolovka))
Laiko juosta: (UTC+2)
Valstybė Rusijos vėliava Rusija
Sritis Kaliningrado sritis Kaliningrado sritis
Rajonas Černiachovsko rajonas
Pašto kodas 238161
Tel. kodas (+7) 40141

Jučiai arba Vesiolovka (vok. Judtschen, nuo 1938 m. birželio 6 d. vok. Kanthausen, 19451946 m. rus. Йудчен, nuo 1946 m. rugsėjo 7 d. rus. Веселовка) – Mažosios Lietuvos gyvenvietė Kaliningrado srities centrinėje dalyje, Černiachovsko rajone, nuo 2008 m. birželio 30 d. Svobodos kaimo gyvenvietės kaimas Unguros upės kairiajame krante, 14 km į vakarus nuo Gumbinės.[1][2][3]

Prie Jučių, tarp dviejų į Ungurą įtekančių upelių, yra nadruvių piliakalnis. Manoma, kad pavadinimas kilo nuo lietuvininko Jotze pavardės, kuris XVI a. vid. gyveno gretimuose Lampsėdžiuose. Nuo 1525 m. Jučių valsčiaus centras. Iki 17091711 m. maro bei bado Jučiuose ir apylinkėse gyveno vien lietuvininkai (apie 98 %). Po Didžiosios Prūsijos kolonizacijos atsikėlė vokiečių kolonistų, prancūzųŠveicarijos, daugiausia evangelikai reformatai. Jiems 1727 m. pastatyta bažnyčia, kurioje vėliau pamaldos vyko ir evangelikams liuteronams. Jučiai tapo šveicarų kolonijos, vienos didžiausių Mažojoje Lietuvoje, centru.[3] Nadruvos žemės kaimo pavadinimas lietuviškos kilmės.[4] Apie 1727 m. įsteigta pradžios mokykla. Reformatų kunigo D. E. Anderšo šeimos vaikų mokytoju 1746-1749 m. dirbo Karaliaučiaus universiteto absolventas Imanuelis Kantas. Susižavėjęs vietos lietuvių kalba ją vėliau gynė nuo germanizuotojų. Dar XIX a. pab. tautosakininkas Vilius Kalvaitis kaime užrašė daug lietuvių pavardžių, surinko smulkiosios tautosakos. XX a. pr. Jučius sudarė netaisyklingas keliolikos sodybų gatvinis kaimas, keliolika vienkiemių aplink jį, geležinkelio stotis; buvo akivaizdžių senovės rėžinės žemėvaldos liekanų. 1939 m. gyveno 374 žmonės.17361818 m. Prūsijos karalystės Lietuvos departamento, 18181871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Gumbinės apygardos Gumbinės apskrities kaimas.[5] 1938 m. pervadintas Imanuelio Kanto vardu. 1946 m. balandžio 7 d. – rugsėjo 6 d. Gumbinės rajono (Гумбинненский район), vėliau Gusevo rajono kaimas, 1947 m. birželio 17 d. – 2008 m. birželio 30 d. Černiachovsko rajono Krasnopolianskojės apylinkės kaimas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
17361818 m. Lietuvos departamentas Prūsijos karalystė
18181945 m. Gumbinės apskritis Gumbinės apygarda
1945–1946 m. Rytų Prūsija TSRS
19472008 m. Krasnopolianskojės apylinkė
Černiachovsko rajonas
Kaliningrado sritis
nuo 2008 m. Svobodos kaimo gyvenvietė
Černiachovsko municipalinis rajonas
Kaliningrado sritis
Demografinė raida tarp 1905 m. ir 1998 m.
1905 m. 1910 m.[6] 1933 m.[7] 1939 m.
311 300 363 374
1989 m.sur. 1998 m. - -
220 189 - -
  1. Vilius Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai (Die Ortsnamen von Kleinlitauen und Twanksta): jų kilmė ir reikšmė. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. ISBN 5420013762
  2. Šablonas:ML gyv
  3. 3,0 3,1 https://www.vle.lt/straipsnis/juciai/
  4. {{Palmaitis 200320] }}
  5. Jučiai GenWiki
  6. Gumbinės apskrities kaimų sąrašas (1910 m.) vok.
  7. Gumbinės apskrities kaimų sąrašas (1939 m.) vok.
  • Губин А.Б. Топонимика Калининграда. Реки и водоемы // Калининградские архивы. – Калининград, 2007. – Вып. 7. – С. 197–228.
  • Населенные пункты Калининградской области: краткий спр. / Ред. В.П. Ассоров, В.В. Гаврилова, Н.Е. Макаренко, Э.М. Медведева, Н.Н. Семушина. – Калининград: Калинингр. кн. изд-во, 1976.
  • Населенные пункты Калининградской области и их прежние названия = Ortsnamenverzeichnis Gebiet Kaliningrad (nordliches Ostpreussen) / Сост. Е. Вебер. – Калининград: Нахтигаль, 1993.