Kalbos politika

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šiuolaikinėse industrinėse ir poindustrinėse valstybėse kalbai, kuri nevartojama viešajame gyvenime, išlikti yra labai sudėtinga. Dėl standartizuotos švietimo sistemos, aukštų raštingumo reikalavimų darbe ir dažnų kontaktų su valstybinėmis įstaigomis, bet kuri kalba, kuri nėra oficiali, tampa marginalizuota ir gali išlikti tik tarp nedidelės elito grupės arba ritualizuota forma, o ne gyva ir besivystančia kalba.

Daugiareikšmę kalbos politikos sąvoką išsamiai yra aptaręs amerikietis mokslininkas H. Šifmanas (H. Schiffman). Pasak jo, kalbos politika – tai valstybės priimami sprendimai dėl :

• kalbos (kalbų) statuso,
• vartosenos,
• vartojimo sričių ir
• tų kalbų vartotojų teisių.

Kalbos politikos rūšys

Gali būti įvairių kalbos politikos rūšių:

Užmaskuotoji kalbos politika

– nemini jokios kalbos jokiame teisės akte, administracinėse taisyklėse ar kt. Kalbinių teisių garantijos išplaukia iš kitų sričių politikos, konstitucinių garantijų, iš pačios „įstatymų dvasios“ (numanomos, nepareikštos, suvokiamos kaip nerašytas įstatymas, faktinės, tradicinės, įprastinės ir t. t.).

Atviroji kalbos politika

– aiškiai nustato tam tikrų arba visų kalbinių grupių teises vartoti savo kalbas visose srityse, kur yra realus jų poreikis. Atviroji politika griežtai taiko didžiausio politinio pakantumo principus (aiškumą, specifiškumą, teisiškumą).

Skatinamoji kalbos politika

– skatina tam tikros kalbos (kalbų) vartojimą konstitucinėmis, administracinėmis ir teisinėmis garantijomis; skiria ir/arba užtikrina kalbai išteklių; apibrėžia ir nustato vartojimo sritis (mokykla, teismas, administravimas ir pan.). Skatinamoji kalbos politika gali būti ir užmaskuota: faktiškai (de facto) skatinti vieną (ar daugiau) kalbų aiškiai to neskelbdama; atviroji skatinamoji politika įvardija kalbą (kalbas) ir jos teises bei teritoriją (arba ją/jas vartojančių asmenų teises ir vartojimo teritoriją) teisės kodeksuose, konstitucijoje ir kt.

Tolerantiškoji kalbos politika

– leidžia vartoti tam tikrą kalbą (kalbas) neskirdama jai specialių išteklių, laiko, vietos, nenustatydama vartojimo sričių ir t. t. Ji taip pat gali būti užmaskuota (toleruojama kalba niekur ir niekaip neminima) arba atvira (toleruotina kalba nustatoma ir įvardijama atvirai).

Mišri kalbos politika

– skatinamoji politika gali toleruoti mažumos kalbą (mažumų kalbas). Mokyklos gali organizuoti dvikalbį mokymą įtraukdamos į jį ir mažumų kalbas savo pačių arba tėvų lėšomis. Kadangi šioms kalboms remti skiriama mažai viešųjų išteklių (arba neskiriama nieko), galima teigti, kad jos tik toleruojamos.

Pagrindinis Lietuvos kalbos politiką nustatantis teisės dokumentas yra Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas, kuriame išplėtota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnio nuostata „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Valstybinės kalbos politikos gairės – dokumentas, kuriame išdėstyta lietuvių kalbos raidos skatinimo strategija.