Valkininkų mūšis (1706)
| Valkininkų mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Didysis Šiaurės karas | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Švedijos imperija Abiejų Tautų Respublika
|
.svg){kind=small} Rusijos carystė Abiejų Tautų Respublika
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
Carl Gustaf Dücker Juozapas Potockis Jonas Sapiega
|
Christian Felix Bauer Mykolas Servacijus Višnioveckis Grigalius Antanas Oginskis
| ||||||
| Pajėgos | |||||||
| 1000 švedų, keli tūkstančiai lietuvių ir lenkų[1] |
1600 rusų, 3000 lietuvių ir lenkų[2] | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| 60 sužeistų, neužfiksuotas skaičius žuvusių[1] |
50 žuvusių ir 100 sužeistų rusų[2]
70 žuvusių ir 70 sužeistų lietuvių ir lenkų[3] | ||||||
Valkininkų mūšis (šved. Slaget vid Olkieniki) – 1706 m. kovo 6 d. netoli Valkininkų įvykęs Švedijos imperijos ir jos sąjungininkų – Abiejų Tautų Respublikos ginkluotųjų pajėgų mūšis su Rusijos carystės ir jos sąjungininkų – ATR pajėgomis; Didžiojo Šiaurės karo dalis.
Mūšio priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iš Gardino į Vilnių išsiųstas feldmaršalo Karlo Gustavo Diukerio vadovaujamas 1000 švedų dragūnų pulkas Valkininkuose turėjo susijungti su švedų sąjungininkų – Juozapo Potockio ir Jono Kazimiero Sapiegos vyresniojo vadovaujamomis pajėgomis. Jungtinėms pajėgoms Švedijos karalius Karolis XII buvo iškėlęs uždavinį – užtikrinti saugų susisiekimą tarp Livonijos ir Vilniaus, kuriam nuo Mūrmuižos (Gemauerhofo) mūšio grėsmę kėlė Rusijos daliniai.[4]
Žinojusios apie šį uždavinį vokiečių kilmės rusų kavalerijos generolo Kristijano Felikso Bauerio, ATR karo vadų Mykolo Servacijaus Višniovieckio ir Grigaliaus Antano Oginskio vadovaujamos 4,6-4,7 tūkst. karių dydžio pajėgos žygiavo iš pietų su tikslu sutriuškinti prošvediškai nusiteikusias lietuvių ir lenkų pajėgas prieš šioms susijungiant su švedais.[5]
Abi pusės netikėtai susidūrė ties Valkininkais.
Mūšio eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rusijos ir ATR pajėgos pirmos puolė atskirai susigrupavusius švedus. Švedų pajėgoms pavyko atremti dvi atakas, po kurių jie pasitraukė link miško, taip sudarydami galimybę savo ataką pradėti Potockio ir Sapiegos daliniams. Nesulaukę lietuvių ir lenkų atakos, švedai patys puolė ir privertė bėgti rusų ir Višniovieckio bei Oginskio pajėgas. Po šios atakos į mūšį įsijungė Potockio ir Sapiegos daliniai.
Mūšio pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mūšyje buvo sužeista daugiau nei 60 švedų,[5] žuvo iki 50 ir buvo sužeista iki 100 rusų, sužeista ir žuvo po 70 rusų pusėje kovojusių lietuvių ir lenkų.
Po mūšio švedų ir jų sąjungininkų pajėgos tęsė žygį į Vilnių, kur užgrobė daug Rusijos kariuomenės parengtų atsargų.[5]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- (IT) Giov. van Ghelen. Avvisi italiani, ordinarii e straordinarii, Volume 23. Paragraph, OLKIENIKI
- (EN) Gustaf Adlerfeld, translation, James Ford. The Genuine History of Charles XII. King of Sweden. Booksellers in town and country, 1742
- (SE) Svensson, Axel. Karl XII som fältherre. Svenskt Militärhistoriskt Bibliotek, (2001). ISBN 91-974056-1-2
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Ett kort dock tydeligit utdrag utur then öfwer konung Carl den Tolftes lefwerne och konglida dater, Jöran Andersson Nordberg (1745). p. 477
- ↑ 2,0 2,1 Giov. van Ghelen. Avvisi italiani, ordinarii e straordinarii, Volume 23. Paragraph, MIETAVIA 15. Marze
- ↑ Giov. van Ghelen. Avvisi italiani, ordinarii e straordinarii, Volume 23. Paragraph, OLKIENIKI
- ↑ Svensson, Axel. Karl XII som fältherre. Svenskt Militärhistoriskt Bibliotek, (2001). p. 87
- ↑ 5,0 5,1 5,2 Gustaf Adlerfeld. The Genuine History of Charles XII. King of Sweden. pp. 291–292