Valinčiai (Vitebskas)

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Valinčiai Валынцы
Valinčiai 55°42′31″ š. pl. 28°11′1″ r. ilg. / 55.70861°š. pl. 28.18361°r. ilg. / 55.70861; 28.18361 (Valinčiai (Vitebskas))

Laiko juosta: (UTC+3)

Valstybė	Baltarusija
Sritis	Vitebsko sritis
Rajonas	Verchniadzvinsko rajonas

Įkūrimo data	VIII-XIII a.

Gyventojų (2006)	791
Plotas	257 km²
Tankumas (2006)	3 žm./km²

Vikiteka	Valinčiai

Kitos reikšmės – Valinčiai (reikšmės).

Valinčiai (bltr. Валынцы, rus. Волынцы) – miestelis Gudijos šiaurėje, Verchniadzvinsko rajone, Vitebsko srityje. Miestelis yra į šiaurės vakarus nuo Navapolacko, apie 21 km į pietryčius nuo rajono centro Drisos.

Istorija

Tai viena seniausių šio rajono lietuvių gyvenviečių. Tą liudija apylinkėse išlikę pilkapiai, datuojami nuo VIII a. iki XIII a. Iki Pirmojo Lietuvos-Lenkijos padalinimo 1772 m. miestelis priklausė Lietuvai. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį buvo priskirtas Lietuvos Respublikai.

XVI a. antroje pusėje Steponas Batoras miestelį perdavė Lietuvos jėzuitams iš Polocko, kad jie čia įsteigtų dvasinę seminariją. 1716 m. čia įsikūrė Lietuvos Dominikonai. Kauno maršalo, Lietuvos didžiojo medžioklio Antano Zabielos palikuoniai, grafai Zabielos savo palivarke (kuris lietuviškiuose tekstuose dažnai klaidingai rašomas, kaip Zabialų, Zabelų, Zabialai) fundavo naujos Dominikonų bažnyčios statybą (vietoje senosios šv. Jurgio medinės). Zabielų bažnyčią (taip ji iki šiol vadinama) 1749–1759 m. projektavo ir statė architektas Jonas Kristupas Glaubicas. Puošni, vienanavė šv. Jurgio bažnyčia pašventinta 1759 m., o pagrindinis altorius užbaigtas ir pašventintas 1766 m. Statybos darbams vadovavo vietinis meistras Laubė. Šalia vienuolyno ir bažnyčios pastatų iškilo vaistinė bei mokykla bajorų bei pasiturinčiųjų vaikams. Visa tai sudarė gražų lietuviško baroko-rokoko architektūros ansamblį.

Dominikonų kolegija turėjo teatrą, o Šv. Jurgio bažnyčia – savo bažnytinę kapelą. Teatre buvo vaidinamos vietinių autorių pjesės ir net operetės. 1787 m. mokiniai pastatė pirmąją pjesę „Komedija“, kurią vietine šnekamąja gudų bei lenkų kalbomis parašė kolegijos retorikos bei poetikos profesorius Kajetonas Maraševskis. Zabielų isteigta kolegija ir pirmasis Rytų Europoje mokyklos teatras išgarsino gyvenvietę ne tik visoje Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Miestelis kelis amžius buvo iškiliu dvasiniu ir kultūriniu Lietuvos provincijos centru.

Po Pirmojo ATR padalinimo miestelis pateko į Rusijos imperijos sudėtį ir dominikonų veikla buvo apribota. Po 1831 m. sukilimo buvo uždaryta ir mokykla.

Labiausiai miestelis bei jo senieji gyventojai nukentėjo per Sovietinę okupaciją ir Antrąjį pasaulinį karą. Puošni bažnyčia virto griuvėsiais, kuriuos „savo ūkinėms reikmėms“ išardė vietiniai gyventojai. Dalinai išliko tik Dominikonų vienuolyno statiniai.

Grafų Zabielų šv. Jurgio bažnyčios parapijai priklausė ir netoliese esantis Svalnos-Šipilainės dvaras, kurį valdė kita žinoma Lietuvos bajorų Čerskių šeima. Dabar miestelį garsina šios šeimos palikuonio, Lietuvos 1863 m. sukilėlio, vėliau Sibiro tremtinio bei tyrinėtojo Jono Čerskio vardo kraštotyros muziejus.

Žymūs žmonės

Jonas Čerskis (1845–1892) – lietuvių bajorų kilmės, sukilėlis, tremtinys, keliautojas ir atradėjas, geologas, speleologas, paleontologas ir geografas tyrinėjęs Sibirą.
Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius (1806–1868) – Lietuvos didikas, grafas, ekonomistas, kolekcininkas, istorikas, archeologijos pradininkas.
Faustinas Cecerskis (1760–1832) – OP, Lietuvos teologas, pedagogas, visuomenės veikėjas.
Feliksas Cecerskis (1774–1826) – OP, Lietuvos teologas, fizikas, filosofas, pedagogas.
Artūras Veryga-Darevskis (1816–1884) – Lietuvos literatas, poetas, publicistas, rašęs lenkų ir gudų kalbomis (laikė save lietuviu).
Kajetonas Maraševskis – XVIII a. pabaigos Lietuvos poetikos bei retorikos profesorius, dramaturgas, rašęs lenkų ir gudų kalbomis.