Valerijonas Ažukalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Valerijonas Ažukalnis
Gimė 1816 m. gruodžio 4 d.
Gaidamoniuose prie Alantos, dab. Molėtų raj.
Mirė 1874 m. vasario 2 d. (57 metai)
Kaune
Veikla lietuvių poetas, vertėjas.
Stogastulpis gimtinėje

Valerijonas Ažukalnis (tikr. Zagurskis, 1816 m. gruodžio 4 d. Gaidamoniuose prie Alantos, dab. Molėtų raj. – 1874 m. vasario 2 d. Kaune) – lietuvių poetas, vertėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilęs iš nusigyvenusių bajorų šeimos. Nuo 1840 m. tarnavo dvaruose raštininku ir ūkvedžiu, Vilniuje dirbo T. Gliuksbergo spaustuvėje, laikraščio „Kurjer Wilenski“ redakcijoje. 18561863 m. gyveno Šimonyse ir Skapiškyje, vertėsi vesdamas bylas. 1863 m. sukilimo metu suimtas ir kalintas. 1864 m. persikėlė į Kauną, kur dirbo bajorų deputacijoje, palaikė ryšius su Antanu Baranausku.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parašė gamtinės, buitinės ir meilės tematikos eilėraščių, pasakėčių. Pirmasis lietuvių poezijoje pavartojo trioleto formą. 1863 m. parengė spaudai kūrybos rinktinę „Raštai lietuviški“, bet, cenzūrai reikalaujant, jį spausdinti rusiškais rašmenimis, neišleido.

Išvertė A. Mickevičiaus, I. Krasickio, A. Goreckio, P. Karpinskio, S. Vitvickio, V. Sirokomlės ir kitų lenkų poetų kūrinių.

Sudarė ir 1863 m. įteikė spaudai originalių kūrinių, vertimų ir sekimų rinkinį „Raštai lietuviški“, bet cenzūrai reikalaujant spausdinti rusiškais rašmenimis jo neišleido. Originaliems eilėraščiams būdingas lyriškumas, kompozicijos vientisumas, liaudies dainų poetikos bruožai, romantizmo poveikis. V. Ažukalnio eilėraščiai pasižymi žodinga kalba, tautosakine poetika, lyrizmu. Kai kurie jų virto liaudies dainomis. Parašė lietuvių kalbos gramatiką (rankraštis nerastas).[1]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Raštai lietuviški. Vilnius, 1968 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Juozapas GirdzijauskasValerijonas Ažukalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 400 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]