Valentinas Dikulis
| Valentinas Dikulis Валентин Иванович Дикуль | |
|---|---|
| |
| V. Dikulis | |
| Gimė | 1948 m. balandžio 3 d. Kaunas  Lietuvos TSR
|
| Tėvas | Ivanas Dikulis (1920–1950) |
| Motina | Ana Dikul (1925–1952) |
| Sutuoktinis (-ė) | Liudmila (g. 1951) Žana |
| Žinomas (-a) už | ligonių su stuburo traumomis gydymas ir reabilitacija |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Rusijos liaudies artistas | |
 Vikiteka |
Valentinas Dikulis |
Valentinas Dikulis (rus. Валентин Иванович Дикуль, g. 1948 m. balandžio 3 d. Kaune) – rusų cirko artistas, jėgos žonglierius, tituluojamas vienu stipriausių žmonių pasaulyje. Pagarsėjo neįtikėtinu išgijimu po sulaužyto stuburo traumos, medicinos reabilitacijos centrų steigimu Rusijoje ir užsienyje.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
V. Dikulio vaikystė buvo sudėtinga, jis gimė Kaune sunkiais pokario metais, buvo neišnešiotas kūdikis (nesvėrė nė 1 kg), anksti neteko abiejų tėvų. Tėvas Ivanas Grigorjevičius buvo ukrainietis, kariškis, žuvo atlikdamas tarnybą. Motina Ana Kornejevna, rusė, mirė netrukus. Gyveno pas močiutę, paskui Vilniaus ir Kauno vaikų namuose (dab. J. Naujalio muzikos gimnazija Kęstučio g.). Anksti susidomėjo cirku, mokėsi ekvilibristikos, akrobatikos.
1962 m. per cirko pasirodymą Kauno sporto halėje penkiolikmetis V. Dikulis, atlikdamas oro gimnastikos numerį, trūkus lynui nukrito iš 13 m aukščio, susilaužė stuburą, patyrė kitus daugybinius lūžius. Savaitę išbuvęs komoje, išgirdo medikų išvadą: „Niekada nevaikščios, sėdės invalido vežimėlyje“. Iš ligoninės šešiolikmetį išrašė kaip pirmos grupės invalidą, gebantį judėti tik vežimėlio pagalba. Tačiau Profsąjungų rūmuose sugebėjo įkurti ir vadovauti vaikų cirko būreliui. Neįtikėtinų valios pastangų dėka, po septynerių metų intensyvių treniruočių, kurias pradėjo dar gulėdamas ligoninėje, V. Dikulis atsistojo, o dar po dvejų vaikščiojo taip pat gerai, kaip ir prieš traumą. 1970 m. grįžo į cirką, tapo sunkumų žonglieriumi, vėliau įkūrė medicinos reabilitacijos centrą. Tūkstančius beviltiškų ligonių jo gydymo metodika pastatė ant kojų.
Šeima: su pirmąja žmona Liudmila išsiskyrė, turi suaugusią dukrą; su antrąja, keliais dešimtmečiais jaunesne Žana, augina mažametį sūnų. Gyvena ištaigingame name prestižiniame Maskvos rajone.
Cirko karjera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
V. Dikulis dirbo žymiuose Maskvos cirkuose Cvetnoj bulvare ir Vernadskio prospekte. Jis žongliravo patrankos sviediniais, sveriančiais po 45 kg, mėtė į viršų, pagaudamas juos ant sprando. Po to ėmė svaidyti į orą 80 kg svarsčius. Per vieną 20 min. pasirodymą iškeldavo apie 12 tonų svorio. Tarp kitų triukų: ant savo kūno laikė toną svorio su dviem štangomis ir šešiais žmonėmis; ant krūtinės įtaisyto priekalo stiprūs vyrai mušė kalvio kūjais; nešė maniežo ratu arklį; stadione laikė lynais prikabintus du lengvuosius automobilius, startuojančius į priešingas puses; ant pečių laikė pakeltą 1570 kg svorio rėmą su automobiliu „Volga“ ir kt.
1999 m. gruodžio 30 d., dalyvaujant žurnalistams, jis, sverdamas 121 kg, atliko tris klasikinės jėgos trikovės pratimus, viso pakėlęs 1170 kg: 450 kg – prisėdimas su štanga ant pečių, 260 kg – spaudimas gulint, 460 kg – atkėlimas. Tačiau nebuvo nė vieno oficialaus atstovo, jog patvirtintų, kad buvo iškelti būtent tokie svoriai. Visi jėgos trikovės atstovai patvirtina, jog tai surežisuotas rekordas. Po kelerių metų šis neoficialus „rekordas“ pavirto į pasaulio čempiono titulą, nors jokiose oficialiose varžybose Dikulis nėra dalyvavęs.
Daktaras Dikulis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1978 m. SSRS Sveikatos apsaugos ministerija oficialiai leido V. Dikuliui naudoti savo gydymo metodiką. Jį nusiuntė į garsią Maskvoje akademiko N.N. Burdenkos kliniką, kur galėjo priimti pacientus. Po 5 metų speciali komisija palaimino V. Dikulio veiklą. 1989 m. sausio 1 d. duris atvėrė Visasąjunginis medicinos reabilitacijos centras ligoniams su stuburo smegenų pažeidimais ir vaikų cerebrinio paralyžiaus pasekmėmis. Jo direktoriumi SSRS Vyriausybė paskyrė V. Dikulį.
Šiuo metu keli tokie V. Dikulio centrai veikia Maskvoje („Beliajevo“, „Losinyj Ostrov“), taip pat kituose Rusijos miestuose, užsienyje (JAV, Japonijoje, Italijoje). Jis pats reguliariai vyksta į šias įstaigas, kur konsultuoja ligonius, moko medicinos personalą, kontroliuoja ūkinę veiklą.
1988 m. jam suteiktas Rusijos TFSR nusipelniusio artisto vardas, kiti apdovanojimai, buvo SSRS Aukščiausios Tarybos deputatu. 1991–1993 m. vedė Rusijos centrinėje TV laidas apie pagalbą ligoniams su stuburo traumomis. V. Dikulio metodika įamžinta daugybėje dokumentinių ir mokslinių filmų.
V. Dikuliui priskiriami „daktaro“, „akademiko“ vardai, „disertacijos“ skirtinguose šaltiniuose, forumuose vertinami nevienareikšmiškai. Daugeliu atveju jo vardas naudojamas kaip prekės ženklas (dietos, ortopediniai čiužiniai, masažiniai balzamai).
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Дикуль В. И., Елисейкин А. Г. Разорванный круг. – М.: Советский спорт, 1993.