Vaistinis valerijonas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Valeriana officinalis |
|---|
 Vaistinis valerijonas (Valeriana officinalis) |
| Mokslinė klasifikacija |
Vaistinis valerijonas (Valeriana officinalis) – valerijoninių (Valerianaceae) šeimos, valerijonų (Valeriana) genties augalas. Lietuvoje dar žinomas tokiais liaudiškais pavadinimais: baldrijolas, budrijonas, karštžolė, velnio barzda.
Daugiametis, iki 2 m aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias, nešakotas arba tik viršūnė šakota, tuščiaviduris. Šakniastiebis vertikalus, 2-4 m ilgio, šaknų daug, jos gelsvai rudos. Lapai neporomis plunksniški, skroteliniai – ilgakočiai, o stiebiniai – trumpakočiai arba bekočiai. Žiedai netikruose skėčiuose, kvapūs, balti arba rausvi. Vaisius – šviesiai rudas, pailgas lukštavaisis.
Žydi birželio – liepos mėn. Vaisiai subręsta liepos pabaigoje. Dauginasi sėklomis ir kereliais.
Auga drėgnose pievose, pakrantėse, vandens telkinių pakraščiuose, miškuose. Mėgsta lengvą priemolį ar priesmėlį, gana drėgną neutralios ar šarminės reakcijos dirvą.
Vaistams vartojami šakniastiebiai su šaknimis. Jie kasami rudenį arba anksti pavasarį. Išplaunami šaltame vandenyje ir džiovinami.
Vienamečiuose šakniatiebiuose ir šaknyse yra 0,44 %, dvimečiuose – 0,54–0,70 % eterinio aliejaus, 1,19–1,47 % valerijono rūgšties, alkaloidų, glikozido valerido, cukrų, organinių rūgščių, rauginių, mineralinių medžiagų.
