Vaistinė šventagaršvė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Angelica archangelica
Vaistinė šventagaršvė (Angelica archangelica)
Vaistinė šventagaršvė (Angelica archangelica)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Poklasis: Erškėčiažiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Rosidae)
Šeima: Salieriniai
(Wikispecies-logo.svg Apiaceae)
Gentis: Šventagaršvė
(Wikispecies-logo.svg Angelica)
Rūšis: Vaistinė šventagaršvė
(Wikispecies-logo.svg Angelica archangelica)
Binomas
Angelica archangelica
Karlas Linėjus, 1753
Sinonimai
  • Angelica officinalis Moench
  • Angelica sativa Mill.

Vaistinė šventagaršvė (lot. Angelica archangelica, angl. Garden Angelica, vok. Echte Engelwurz) – salierinių (Apiaceae) šeimos, šventagaršvės (Angelica) genties augalas.

Morfologija[taisyti | redaguoti kodą]

Dvimetis ar daugiametis, 100–250 cm aukščio, kvapnus žolinis augalas. Stiebai dryžuoti, stori (iki 6 cm skersmens), tuščiaviduriai, apskriti, negiliai vagoti, viršutinėje dalyje šakoti ir šiek tiek plaukuoti, apatinėje dalyje pliki, rausvi, kurį perlaužus išsiskiria baltos spalvos sultys.

Vaistinės šventagaršvės lapas

Lapai stambūs (iki 80 cm ilgio), šviesiai pilkšvai žali, du ar tris kartus plunksniški, paskutinės eilės lapeliai kiaušiniški arba kiaušiniškai lancentiški, smailiaviršūniai, nuo 5–9 cm ilgio, iki 6 cm pločio, nelygiai pjūkliškai dantyti; viršūninis lapelis dažniausiai giliai triskiautis, o šoniniai dviskiaučiai. Lapų makštys labai didelės, išsipūtusios, rausvos. Žiedynstiebiai ilgi, prie pat žiedyno plaukuoti, su 20–45 plaukuotais stipinais; skraistės nėra; skėtukai rutuliški, su daugeliu linijiškų plaukuotų skraistlapėlių, kurie mažiau kaip pusės žiedkočio ilgio. Skraistės nėra arba ji vienalapė. Vainiklapiai žalsvi arba gelsvi, negiliai iškirpta viršūne.

Vaistinės šventagaršvės vaisiai

Liemenėliai žydėjimo metu trumpi, vėliau pailgėja. Žiedai maži, neryškus, žalsvi, gelsvi arba žalsvai balti, skėtis beveik rutuliškas.

Vaisius – skeltavaisis. Subręsta rugsėjo mėn. Vaisius elipsiškas, 5–8 mm ilgio, iki 5,5 mm pločio, iš nugaros suplotas; merikarpiai su siūliškomis arba pleištiškomis nugarinėmis briaunelėmis ir plačiomis skiauteriškomis kraštinėmis; kanalėlių daug, jie išsidėstę lyg dviem eilėmis – stambesnieji po briaunelėmis (viena po nugarinėmis ir dvi po kraštinėmis), smulkiasnieji žiedu išsidėstę aplink sėklą; sėkla inkstiško skerspjūvio.

Žydi birželio – liepos mėn.




Augimvietės[taisyti | redaguoti kodą]

Auga upių pakrantėse (ypač šaltiniuotose), drėgnuose krūmuose, drėgnose pievose, nendrynuose, raistuose.

Paplitimas Lietuvoje: Auga ir Lietuvoje, į kur, kaip manoma, XIV amžiuje pateko iš Skandinavijos šalių. Apyretis, auga nevisuose rajonuose. Augalas yra saugomas tačiau į raudonąją knygą neįtrauktas.

Bendras paplitimas: Šiaurės, Vakarų ir Vdurio Europa, Rusijos europinėje dalyje (išskyrus pietinius rajonus), vakarų Sibire, Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir Islandijoje, daugiausia šiaurinėse dalyse.

Panaudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Globojamas augalas, turtingas įvairių junginių (organinių rūgščių, eterinių aliejų, rauginių medžiagų). Vartojamas kaip vaistinis (gerklės ir vidurių ligoms), prieskoninis ir maistinis augalas. Kaip daržovė ypač vertinama šiaurėje, nes gerai ir vešliai auga, valgomi jauni stiebai ir lapkočiai, renkami pirmų metų rudenį arba antrų pavasarį. Šaknys ir lapkočiai naudojami saldumynų kulinarijoje ir likerių (Benediktino, Šartrezo tipo) gamyboje, ypač mėgiami Prancūzijoje. Viduramžiais buvo laikomas veiksminga priemone nuo maro. Turi organinių rūgščių, eterinių aliejų, kumarinų, rauginių medžiagų. Sėklose yra riebiųjų ir eterinių aliejų, fitoncidų, karotino, askorbo rūgšties. Augalas vaistinis, prieskoninis ir maistinis. Maistui naudojami lapai ir ūgliai. Šventagaršvė kartaus skonio, specifinio aromato. Naudojama aromaterapijoje. Įeina į „Trejų devynerių“ trauktinės sudėtį. Viduramžiais vartota kaip priemonė nuo maro. Gydymui vartojami šakniastiebiai ir šaknys, kurie kasami pirmųjų vegetacijos metų rudenį arba anksti pavasarį; kartais sėklos. Naudojama žarnyno sutrikimams gydyti, skatina šlapimą. Liaudies medicinoje naudota nervų ligoms, nemigai gydyti.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  • P. Snarskis, Vadovas Lietuvos augalams pažinti, Vilnius, 1969 m.
  • V. Galinis, Vadovas Lietuvos TSR vandens augalams pažinti, Vilnius, 1980 m.
  • R. Jankevičienė, Vasarą žydintys augalai, Vilnius „Mokslas“ 1987 m.