Uļi Kīnkamäg

Ulis Kynkamegas lyv. Uļi Kīnkamäg
Gimė	1869 m. kovo 25 d. Mikeltuornis, dab.  Latvija
Mirė	1932 m. birželio 1 d. (63 metai) Ventspilis,  Latvija
Tautybė	lyvis
Sutuoktinis (-ė)	Anna
Vaikai	užaugo: 5 sūnus 4 dukterys (3 vaikai mirė maži)
Veikla	poetas, lyvių patriotas

Ulis Kynkamegas, arba Uldrikis Kapbergas (lyv. Uļi Kīnkamäg, latv. Uldriķis Kāpbergs, Uļi Kīnkamegs, taip pat žinomas kaip „lyvių karalius”; 1869 m. kovo 25 d. Mikeltuornyje, Ventspilio apskrityje, Kuršo gubernijoje, Rusijos imperijoje – 1932 m. birželio 1 d. Ventspilyje, Latvijoje) – lyvių poetas, Lyvių pakrantės patriotas, save paskelbęs lyvių karaliumi Uldrikiu I. Lyvių tapatybės išsaugojimo ir protesto simbolis. Eilės buvo spausdinamos žurmale Līvli.

Biografija

Gimė Mikelciemo (Mikeltuornio) Buntikų sodyboje. Mokėsi namuose, buvo žvejys. Būdamas 23-ejų vedė bežemio dukterį Aną Pėtersonę (latv. Anna Pētersone). Su ja sulaukė 12 vaikų, 3 iš jų mirė vaikystėje.

Lyvių pakrantės, senojo etninio lyvių arealo Šiaurės Kurše gyventojai 1923 m. kreipėsi į Latvijos ministrų kabinetą, prašydami sudaryti Nacionalinę lyvių apygardą, tačiau Latvijos Respublikos vyriausybė tai padaryti atsisakė. Tuomet Ulis Kynkamegas ir nusprendė save paskelbti lyvių vadu – karaliumi Uldrikiu I. U. Kynkamegas laikėsi kraštutinių pažiūrų ir buvo įsitikinęs, kad lyviai yra savarankiška tauta ir neturi paklusti jokiai valstybei, taip pat ir Latvijai. Jis paskelbė gimtosios pakrantės nepriklausomybę ir nusprendė nepripažinti nei Latvijos vyriausybės, nei Latvijos įstatymų, sūnui uždraudė tarnauti kariuomenėje, atsisakė mokėti mokesčius, todėl 1923 m. buvo nuvežtas į teismą, vėliau tai ne sykį kartojosi, mokesčiams padengti būdavo konfiskuojami jo gyvuliai. Tam tikru savo gyvenimo metu buvo susitelkęs į tikėjimą, nors bažnyčios mokymą laikė neatitinkančiu Biblijos ir išstojo iš parapijos narių. Kitu metu tvirtino, kad Biblijos įsakymas gerbti savo tėvą ir motiną jo atveju reikalaująs tvirtai laikytis lyviškos tapatybės. Du kartus buvo talpinamas į psichiatrijos ligoninę, buvo pripažintas silpnapročiu, jo globėju buvo paskirtas vyriausias sūnus. 1932 m. gegužės 2 d. už nemokėtus mokesčius ir dėl to, kad 1931 m. atsisakė savo sūnų Andrejų leisti į kariuomenę, Latvijos policininkų buvo suimtas ir įkalintas Ventspilio kalėjime.

Šiame kalėjime U. Kynkamegas nuo širdies smūgio mirė 1932 m. birželio 1 d. Palaidotas Mikeltuornio kapinėse.

U. Kynkamegas ne kartą minimas to laikotarpio spaudoje, jo įkalinimas ir mirtis tapo kone tarptautiniu skandalu, aprašytu daugybėje Estijos ir Suomijos laikraščių.

Heincas Stefanas Reinkė parašė pjesę „Karalius Uldrikis I ir jo sūnūs”, kuri 1936 m. buvo transliuojama per radiją. Jo sūnus Pėteris Kynkamegas (1902–1972) tapo įdomia kūryba pasižymėjusiu lyvių poetu, jis vienas iš nedaugelio, kuris savo poeziją įamžino garso įrašuose.

Poetas

Ulis Kynkamegas buvo nepaprastas, užsispyręs ir savimi pasitikintis žmogus, jo eilėraščiuose girdimas būtent toks pats įsakmus tonas, kuriuo jis kalbėjo su Latvijos pareigūnais. Būdamas išvežtas į psichiatrijos ligoninę, jis 1922 m. lyviškai parašė eilėraštį „Ulio Kynkamego daina iš Valdapės beprotnamio ponaičiui”. U. Kynkamego eilės spausdinamos 2001 m. išleistame, Rainio Remaso (tikrasis vardas Rainis Krautmanis) parengtame rinkinyje „Monažolės ir kančios: poezija ir jos vertimai” (latv. „Ūdenszāles un mokas: dzeja un atdzeja”). Daugiausia U. Kynkamego eilių buvo spausdinta mėnesiniame lyvių žurnale „Līvli” („Lyvis”).

(…) kalba išgelbėta bus tuomet, jei vaikams ją parodysime, jie saviesiems — irgi. '