Tasmaninė nendrinė vištelė

Tribonyx mortierii

Tasmaninė nendrinė vištelė (Tribonyx mortierii)

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), ^[1]

Karalystė:	Gyvūnai ( Animalia)
Tipas:	Chordiniai ( Chordata)
Klasė:	Paukščiai ( Aves)
Būrys:	Gerviniai paukščiai ( Gruiformes)
Šeima:	Vandeninės vištos ( Rallidae)
Gentis:	Tribonyx ( Tribonyx)
Rūšis:	Tasmaninė nendrinė vištelė ( Tribonyx mortierii)

Binomas

Tribonyx mortierii
du Bus de Gisignies, 1840

Sinonimai

* Gallinula mortierii

Tasmaninės nendrinės vištelės
paplitimo arealas Tasmanijos saloje

Tasmaninė nendrinė vištelė (Tribonyx mortierii, Gallinula mortierii) – neskraidantis vandeninių vištų (Rallidae) šeimos paukštis. Endeminė rūšis Tasmanijos saloje.

Ši paukščių rūšis aprašyta 1840 m. kaip Tribonyx mortierii, kur pavadinimo dalis mortierii sudaryta pagerbiant belgų biologą Barthélémy du Mortier.

Išvaizda

Paukštis stuomeningas, jo kūno ilgis tarp 43 ir 51 cm. Plunksnų apdaras tamsiai rudas, su alyviniu ir melsvu atspalviu, kūno profilyje su balta dėme. Trumpa uodega juosva, dažnai stati. Kojos storos ir tvirtos, tarsi žvynuotos, su aštriais nagais. Akys ryškiai raudonos, snapas žalsvai geltonas, su skydeliu priekyje.

Paplitimas

Paukščiui būdingas sėslumas, laikosi atviruose žolynuose, arčiau vandens. Paplitęs Tasmanijoje, išskyrus pietvakarinę dalį, aplinkinėse salelėse. Populiacija skaitlinga, paukščius nesunku pastebėti prie vandens telkinių su apžėlusiomis pakrantėmis.

Rastos fosilijos byloja, kad tasmaninės nendrinės vištelės gyveno Australijos žemyne maždaug prieš 4700 metų. Manoma, kad viena iš jų išnykimo priežasčių galėjo būti šunų dingų įsigalėjimas arba dėl ekstremalių sausrų periodų.^[2]

Biologija

Paukščiai gyvena grupėse iki 5 suaugusių individų, neskaitant jauniklių iš praėjusio sezono vados. Kaip sėslūs paukščiai turi apibrėžtas, iki 2 ha dydžio teritorijas. Savo valdas aršiai gina nuo įsibrovėlių ne tik balsais, bet ir tarpusavio peštynėmis su kojų smūgiais, kapojimu snapu, kartais iki kraujo praliejimo, plunksnų išpešiojimo.

Veisimuisi dažniausiai būdinga poliandrija, kai paukščių grupėje yra viena visli patelė, kuri poruojasi su visais grupės patinais.^[3] Tokiai socialinei struktūrai įtakos turi tai, jog patinų jauniklių įprastai išsirita daugiau nei patelių.^[4] Peri nuo liepos iki rugsėjo, priklausomai nuo iškrentančių kritulių kiekio ir mitybinės bazės. Paprastai užaugina vieną vadą per metus, tačiau pasitaikius geriems metams gali išvesti ir dvi vadas. Lizdą suka ant žemės, žolėse netoli vandens, dėtyje būna 5–8 kiaušiniai.

Minta žolynų ūgliais ir lapais, kuriuos skina dieną. Taip pat racione yra vabzdžiai, augalų sėklos, vaisiai. Tarp vietos ūkininkų vyrauja nuomonė, kad ši paukščių rūšis yra žemės ūkio kenkėja. Tyrimai 1960–aisiais parodė, kad tam tikrą žalą derliui paukščiai daro, tačiau daug mažesnę, nei triušiai ar kiti gyvūnai.^[5]

Tasmaninės nendrinės vištelės yra antriniai žolėdžiai paukščiai, nes yra priklausomi nuo kitų rūšių gyvūnų, kurie ganydamiesi palaiko atviras teritorijas, palikdami žemą žolių dangą su šviežiais ūgliais. Manoma, kad iki europiečių atsikėlimo tokias atviras vietas, tinkamas medžiojamų žinduolių mitybai, sukurdavo čiabuviai sukeldami gaisrus. Tokių atvirų plotų didėjimas, triušių įveisimas sudarė sąlygas didesniems maisto ištekliams ir tuo pačiu tam tikrų rūšių skaičiaus padidėjimui. Šie paukščiai praktiškai gavo naudos iš įsigalėjusios europietško žemės ūkio praktikos.^[4]

Nors paukščiai yra neskraidantys, tačiau sugeba labai greitai bėgioti, sparnų pagalba padėdami sau palaikyti pusiausvyrą. Užfiksuotas jų bėgimo greitis iki 48 km/h.^[6]

Apsaugos būklė

Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos vertinimu, tasmaninė nendrinė vištelė priskiriama prie nesančių pavojuje rūšių. Nors populiacija pakankamai didelė ir nesama pavojaus ženklų, rūpestį kelia tik galima rudosios lapės invazija, kuri sukeltų pavojų šiai ir kitoms gyvūnų rūšims Tasmanijos saloje.^[7] 2007 m. duomenimis, tasmaninė nendrinė vištelė buvo saugoma pagal Tasmanijos valstijos gamtos apsaugos įstatymą. Anksčiau šiam paukščiui nebuvo taikoma teisinė apsauga teritorijose už nacionalinių parkų ir draustinių ribų.

Šaltiniai

Vikiteka: Tasmaninė nendrinė vištelė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

↑ „IUCN Red List - Tribonyx mortierii“. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2016-10-01.
↑ Ford, Hugh A. (1989). Ecology of Birds: An Australian perspective. Chipping Norton, New South Wales: Surrey Beattie and Sons. ISBN 0-949324-19-1.
↑ Marchant, S.; P. J. Higgins (1993). Handbook of Australian and, New Zealand and Antarctic Birds. Volume 2: Raptors to Lapwings. Melbourne: Oxford University Press.
↑ ^4,0 ^4,1 Ridpath, M. G.; P. J. Higgins (1964). The Tasmanian Native Hen. Hobart: CSIRO, Division of Wildlife Research.
↑ Ridpath, M.G. and Meldrum G.K. 1968. Damage done to pastures by the Tasmanian Native hen, Tribonyx mortierii, in CSIRO Wildlife Research, 1968, 13, 11–24.
↑ Sharland, M. 1958. Tasmanian Birds: a field guide to the birds inhabiting Tasmania and adjacent islands, including the sea birds. Sydney: Angus and Robertson.
↑ Tasmanian Parks and Wildlife Service - Foxes in Tasmania Archyvuota kopija 2013-04-13 iš Wayback Machine projekto. Accessed 03-11-2011

[IUCN-1] „IUCN Red List - Tribonyx mortierii“. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2016-10-01.

[2] Ford, Hugh A. (1989). Ecology of Birds: An Australian perspective. Chipping Norton, New South Wales: Surrey Beattie and Sons. ISBN 0-949324-19-1.

[Marchant_and_Higgins_1993-3] Marchant, S.; P. J. Higgins (1993). Handbook of Australian and, New Zealand and Antarctic Birds. Volume 2: Raptors to Lapwings. Melbourne: Oxford University Press.

[Ridpath1964-4] 4,0 ^4,1 Ridpath, M. G.; P. J. Higgins (1964). The Tasmanian Native Hen. Hobart: CSIRO, Division of Wildlife Research.

[5] Ridpath, M.G. and Meldrum G.K. 1968. Damage done to pastures by the Tasmanian Native hen, Tribonyx mortierii, in CSIRO Wildlife Research, 1968, 13, 11–24.

[Sharland_1958-6] Sharland, M. 1958. Tasmanian Birds: a field guide to the birds inhabiting Tasmania and adjacent islands, including the sea birds. Sydney: Angus and Robertson.

[7] Tasmanian Parks and Wildlife Service - Foxes in Tasmania Archyvuota kopija 2013-04-13 iš Wayback Machine projekto. Accessed 03-11-2011

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]