Skapiškio–Suvainiškio siaurasis geležinkelis
| Skapiškio–Suvainiškio siaurasis geležinkelis | |
| Vieta | |
|---|---|
| Šalys |  Lietuva |
| Miestai | Skapiškis – Suvainiškis |
| Pagrindinė informacija | |
| Atidarymas | 1916 m. |
| Uždarymas | 1961 m. |
| Techninė informacija | |
| Ilgis | 39 |
| Vėžė | 600 |
Skapiškio–Suvainiškio siaurukas – 39 km ilgio (iki Suvainiškio), 600 mm vėžės siaurasis geležinkelis Lietuvos šiaurės rytuose, dabartinių Kupiškio ir Rokiškio rajonų teritorijose iki Latvijos pasienio, veikęs nuo 1916 iki 1961 m.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tiestas Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių kariuomenės, kaip karo lauko geležinkelių (vok. Feldbahn) dalis, paskubomis, fronto aprūpinimui ir medienos išvežimui. 1916 m. nutiesta apie 100 km ilgio linija iš Skapiškio per Suvainiškį ir Viesytę į Aldaunę (Latvijoje). Po karo, 1919 m., geležinkelio dalis iki Latvijos sienos perduota Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerijos žinion, geležinkelis suremontuotas, pradėtas naudoti ir keleivių pervežimams. Nustačius Lietuvos–Latvijos sieną, Suvainiškių stotis atsidūrė Latvijos teritorijoje, todėl keleiviniai traukiniai kursavo iki Suvainiškių II stoties, kuri buvo apie 1,5 km nuo Suvainiškių, Taručių kaime. Keleivinio susisiekimo tarp abiejų valstybių per visą geležinkelio gyvavimo laikotarpį nėra buvę. Trumpą laiką (nuo 1919 iki 1921 m.) Latvijos pusėje kursavo keleivinis traukinys iki Suvainiškių I stoties, o 1952 m. ruožas tarp Suvainiškių II ir Neretos išardytas.[1][2]
Tarpukariu buvo svarstoma sujungti Skapiškio–Suvainiškio geležinkelį su Panevėžio–Švenčionėlių ruožu, nutiesiant geležinkelio atkarpą iš Skapiškio į Anykščius.[3] 1961 m. geležinkelis uždarytas,[4] bėgiai išardyti.
Stotys ir stotelės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Linijoje buvo 4 stotys: Skapiškis I, Pandėlys, Panemunis, Suvainiškis II (vėliau Suvainiškis).
Stotys ir stotelės, veikusios skirtingais laikais (gyvenviečių pavadinimai dabartiniai):
- Skapiškis I (šalia plačiojo geležinkelio),
- Skapiškis II (4,18 km),
- Ažubalis (10,8 km),
- Sriubiškiai (13,97 km),
- Pandėlys (19,97 km),
- Panemunis (26,20 km),
- Naujasodė (31,1 km),
- Suvainiškis II (38,33 km),
- Suvainiškis I (~40 km, Latvijos teritorijoje).
Suvainiškių II stotyje, kuri neoficialiai vadinta ir Taručių stotimi, stovėjo stoties pastatas, depas garvežiui remontuoti. Buvo įrengtas iš stoties mechaniškai valdomas semaforas, prieš atvažiuojant traukiniui, semaforo rodyklė būdavo pakeliama. Traukinį pasitikdavo stoties viršininkas su raudona kepure ir geltonomis vėliavėlėmis. Iš pradžių garvežys iki Skapiškio grįždavo atbulas, vėliau stotyje įrengti bėgiai garvežiui apsigręžti.[2]
Skapiškio stotyje 1920–22 m. buvo pastatytas raudonų plytų depas plačiojo ir siaurojo geležinkelio riedmenims.[5]
Darbuotojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Geležinkelyje dirbo apie 40 darbuotojų, iš jų 4 buvo mašinistai. Administraciją sudarė depo viršininkas ir kasininkė.[5] Geležinkelio infrastruktūra rūpinosi darbininkų brigada. Žiemą įdarbindavo daugiau žmonių, nes reikėdavo nuo geležinkelio valyti sniegą ir apledijimą, statyti užtvaras, kapoti nuo pabėgių ledą.[2]
Traukinių eismas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Siauruką aptarnavo K4-407 (Krauss 1915/7063) garvežys.[5] Traukinys judėdavo labai lėtai, tarpinėse stotelėse ilgai stovėdavo. Atstumą iš Suvainiškio į Skapiškį traukinys įveikdavo tik per tris su puse valandos.[6] Tarpukario spaudoje buvo juokaujama, kad „keliaujant Suvainiškio–Skapiškio mažuoju traukinėliu pravartu būtų ir nuosavą lovą turėti (miegamų vagonų, suprantama, čia nėra). Mat ne tik kad šis „samovaras” vos juda, bet ir netrumpas „atostogas” stotyse turi. Pvz., Pandėlyje stovi vieną valandą. Keleiviams per tą laiką žiovulys gerokai žandus plėšo. O traukinėlio brigada kartais, sako, ir partijai sulošti turinti laiko.”[7]
Keleivinių vagonų būdavo nedaug, bet jie būdavo švarūs, tvarkingi, gražiai išdažyti. Prie traukinio būdavo pašto vagonas. Krovininis traukinys į Suvainiškį atveždavo trąšų ar kitokių medžiagų, išveždavo daugiausiai medieną.[2]
Pagal 1933 m. tvarkaraštį, keleivinis-krovininis traukinys išvykdavo iš Skapiškio stoties 16:40, į Suvainiškį atvykdavo 19:58. Atgal iš Suvainiškio išvykdavo 20:55, į Skapiškį atvykdavo 00:30.
Keleivinio-krovininio traukinio Nr.741-C/742-C tvarkaraštis 1954 m. gegužę:[5]
| Atvyksta | Išvyksta | Stotis, stotelė | Atvyksta | Išvyksta |
|---|---|---|---|---|
| - | 11:57 | Skapiškis I | 18:57 | - |
| - | 12:15 | Skapiškis II | - | 18:40 |
| - | 12:48 | Ažubalis | - | 18:07 |
| 13:37 | 13:41 | Pandėlys | 17:13 | 17:17 |
| - | 14:18 | Panemunis | - | 16:48 |
| 15:12 | - | Suvainiškis | - | 15:42 |
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ T. Altbergs, K. Augustāne, I. Pētersone. Dzelzceļi Latvijā. Ryga, Jumava, 2009, p. 130–135. ISBN 978-9984-38-698-0.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 E. Jakubėnas, V. Samulėnaitė, R. Šimėnienė, Suvainiškis ir jo apylinkės, p. 143–146. Vilnius 2014. Suarchyvuotas originalas, 2020-06-14. Nuoroda tikrinta 2023-07-10.
- ↑ Numatoma sujungti siauruosius Šiaurės Lietuvos geležinkelius, Lietuvos žinios, p. 7, 1940 m. vasario 6 d. Nuoroda tikrinta 2020-06-14.
- ↑ Suvainiškis, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2022-12-21. Nuoroda tikrinta 2023-07-10.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 1355. Виеситская УЖД (Виесите, Екабпилс) , Narrow.parovoz.com. Archyvuota 2013-01-31. Nuoroda tikrinta 2020-06-14.
- ↑ Penki įdomiausi Lietuvos siaurukai, apie kuriuos beveik nežinojote, Alkas.lt, 2018 m. liepos 11 d. Nuoroda tikrinta 2020-06-14.
- ↑ Dienos naujienos Nr.33, p.4., 1933 m. vasario 9 d.
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |