Sterblinis velnias
| Sarcophilus harrisii |
|---|
 Sterblinis velnias (Sarcophilus harrisii) |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Sarcophilus harrisii Boitard, 1841 |
Sterblinis velnias, Tasmanijos velnias (Sarcophilus harrisii) plėšriųjų sterblinių (Dasyuridae) šeimos žinduolis.
Kūno ilgis 57-65 cm. Uodegos ilgis 25-28 cm. Sveria 4-9 kg. Poruojasi balandžio-gegužės mėnesiais. Veda 20-30 jauniklių[1].
Neturi pastovios gyvenamos teritorijos, gyvena pavieniui, veiklūs naktį. Juodos spalvos, baltomis dėmėmis. Leidžia nemalonius garsus: verksimingą inkštimą, pereinantį į duslų kosulį, žemą veriantį urzgimą. Dėl savo išvaizdos, leidžiamų garsų ir nuožmumo prilyginamas velniui, laikomas nelaimių pranašu.
Minta dvėselena, augalais, paukščiais, ropliais, varliagyviais, vabzdžiais, smulkiais žinduoliais. Gyvena 5-8 metus.
Gyvena Tasmanijos saloje, nors seniau gyveno ir žemyne.
2020 m. apie 30 Tasmanijos velnių, kurie neserga jiems taip pavojingu navikiniu snukio vėžiu, buvo apgyvendinti 500 hektarų dydžio teritorijoje į šiaurę nuo Sidnėjaus[2]. Gamtosaugininkai stebės šių gyvūnų gyvenimą, pasitelkdami sekimo prietaisus ir kameras. Jeigu velniai čia klestės ir pradės daugintis, per metus į dar vieną teritoriją be grobuonių bus paleista ir antra jų grupė. Velnių apgyvendinimas laukinėje gamtoje padės ir miškų ekologijai. Šiose vietose velniai bus aukščiausiai mitybos grandinėje esantys gyvūnai, ir padės miškams, kuriems žalą daro lapės, laukinės katės ir kitos invazinės rūšys. Kitaip sakant, Tasmanijos velniai bus natūralios priemonės, kaip užtikrinti ekosistemos balansą.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Guiler, E. R. (1970). „Observations on the Tasmanian devil, Sarcophilus harrisii II. Reproduction, Breeding and Growth of Pouch Young“. Australian Journal of Zoology. 18: 63–70. doi:10.1071/ZO9700063.
- ↑ Po 3 tūkst. metų pertraukos Tasmanijos velniai grįžo į Australijos žemyninę dalį
