Stepas Povilavičius-Vykintas
| Stepas Povilavičius-Vykintas | |
|---|---|
| Gimė | 1905 m. lapkričio 23 d. Šikšniai, Rokiškio apskritis |
| Mirė | 1978 m. rugsėjo 3 d. (72 metai) Tabor Farma, Mičigano valstija |
| Veikla | pedagogas, žurnalistas, redaktorius, politikas |
| Alma mater | Vilniaus universitetas |
Stepas Povilavičius-Vykintas (1905 m. lapkričio 23 d. Šikšniai, Rokiškio apskritis – 1978 m. rugsėjo 3 d. Tabor Farm, Mičigano valstija) – Lietuvos pedagogas, žurnalistas, redaktorius, politikas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1942 m. baigė Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą.
1925–1926 m. mokytojavo Šakių „Žiburio“ gimnazijoje, 1927–1928 m. – Alytaus gimnazijoje. 1933 m. laikraščių „Mūsų balsas“, „Mūsų kraštas“ ir „Biržų žinios“ vyriausias redaktorius, 1932–1938 m. – laikraščio „Lietuvos aidas“ literatūros skyriaus redaktorius, 1938–1939 m. – „Lietuvos aido“ ir kitų laikraščių korespondentas Paryžiuje. 1940 m. – „Tėvų žemės“ redaktorius Vilniuje.
Nacių okupuotoje Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1941 m. – antisemitinio Vilniaus dienraščio „Naujoji Lietuva“ vyriausias redaktorius. Lietuvių nacionalistų partijos narys. 1941 m. liepos 23-24 d. partija su SS pagalba organizavo pučą prieš Lietuvos laikinąją vyriausybę. Liepos 24 d. Stepas Vykintas su keliais kitais partijos nariais atvyko į Lietuvių aktyvistų fronto „Į laisvę“ redakciją ir įsakė „Žaibo“ spaustuvės darbuotojams rinkti jų parengtą medžiagą naujam dienraščiui. Tačiau vokiečių cenzorius paskambinęs į redakciją pareikalavo kalbėtis su Jonu Virbicku, o ne Stepu Vykintu, ir piktinosi, kad būsimo „Į laisvę“ numerio medžiaga dar nepateikta. Matyt, cenzoriai nebuvo informuoti apie nacionalistų bandymą perimti Kauno dienraštį. Senasis redakcijos kolektyvas išlaikė laikraštį savo rankose, tačiau turėjo priimti į redakciją Juozą Žlabį, kuris nuolat pranešinėjo partijai, kas dėjosi redakcijoje.[1]
1941–1943 m. – Švietimo valdybos meno departamento direktorius, 1944 m. – „Naujoji Lietuva“ literatūros skyriaus redaktorius.
Išeivijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. 1945–1946 m. dirbo VLIK’e, 1946 m. drauge su kitais įsteigė dienraštį „Mintis“, jo vyriausias redaktorius. 1946–1950 m. Memingene leido ir redagavo „Laisvąją Lietuvą“. Nuo 1957 m. lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Vasario 16-osios gimnazijoje.
Voldemarininkų įkurtam Lietuvių atgimimo sąjūdžiui atstovavo 1954 m. liberalų internacionale. [2]
Bendradarbiavo leidiniuose „Laisvė“, „Krašto balsas“, „Lietuva“, „Akademikas“, „Trimitas“, „Mokslo dienos“, „Mūsų Vilnius“, „Tautos kelias“, „Vairas“, „Naujas žygis“, „Tautos mokykla“, „Europos lietuvis“ ir kt. Rašė kultūros, mokslo, literatūros, švietimo klausimais. [3]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Tarptautinė konferencija "SSRS ir Vokietijos karo pradžia Baltijos šalyse 1941 metais" 2011 m. birželio 30 d.“ (PDF). Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 8 d..
- ↑ „Stasys Yla. Lietuviškasis nacionalizmas liberalizmo ženkle“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 8 d..
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 558 psl.